depresijosklubas.lt

- 2009 02 14, 01:49 #103960

Linarašo:Laba diena,

tiesą pasakius, tiksliai nežinau, kodėl rašau ir ką norėčiau sužinoti. Galbūt klausimus (-ą) suformuluosiu jau berašydama, taip būna žymiai lengviau: įsibėgėji, įsisuki, o tada viskas tarsi savaime juda į priekį.

Turiu galvoje ne vien laiškus. Kažkaip taip ir gyvenime. Regis, kol bėgu, judu, kažką veikiu, viskas tarsi savaime juda, tarsi tai būtų kažkas cikliško, kur mano judėjimas sukuria pasaulio sukimąsi, bet tas sukimasis jau yra prieš tai sukurtas, o tada jame atsirandu aš.

Eh, tikriausiai neaiškiai rašau. Bet viskas taip neaišku atrodo ir man. Labai dažnai susimąstau, kad norėčiau visiško aiškumo ir ramumos, o ne šio chaoso ir lėkimo. Bet vos bandau to siekti, viskas atrodo beprasmiška. Niekaip nesuprantu, kaip taip yra.

Mano klausimas tikriausiai yra tik vienintelis, jis jau kurį laiką neduoda man ramybės: kaip ir kada supratote, kad reikia kreiptis pagalbos?

Tiesiog. Nemanau, kad man - depresija ar kažkas panašaus, aš pakankamai sėkmingai susitvarkau su visais savo liūdesiukais ir beprasmybės antplūdžiais, man atrodo kartais (nors taip manyti gal kiek pasipūtėliška), kad ta beprasmybė atsiranda iš itin kritiško ir aštraus proto, iš SUVOKIMO (arba priešingai - nesuvokimo), bet visgi retkarčiais aplanko mintys, kad kažkas tikrai negerai, nes jaučiu savyje tą didelį ir tamsų jausmą, vyksmą, kuris kartais verčia mane neapkęsti mylimų ir brangių žmonių, gimdo gana stiprius kompleksus, kurie kartais apsunkina mano santykius su kitais, kuris kartais tiesiog viską paverčia kažkuo panašiu į juodai baltą nuotrauką, kuri, deja, dėl to juodai-baltumo dar negali būti pavadinta meniška.

Kita vertus, dažnai galvoju, kad ta savotiška kančia, kurią suteikia tas (b/p)ūvis manyje, pati savaime verčia judėti, kartais verčia jaustis gyva, nes juk turiu būti gyva, jei kenčiu, kartais verčia kurti. Dar kartais gana savimyliškai ir gal neteisingai pamąstau, kad gal esu a la jautri siela ir tiesiog kitaip į viską, kas supa, reaguoju (?). Iš čia ir kyla tas klausimas. Kada jūs supratote, kad JAU, kad viskas nebe taip, kaip turi būti?

Aš blaškausi: viena vertus, norėčiau pasikalbėti su profesionalu, nes dažnai nesijaučiu gerai, nors esu fiziškai daugmaž sveika, turiu mylinčią šeimą, draugų, užsiėmimą (studijuoju) ir apskritai lyg ir nėra priežasčių jaustis blogai, kita vertus, man atrodo, kad gal tai - tik dar vienas laikinas liūdesiukas, kuris praeis, kurį panaikinsiu arba užkišiu kur nors giliai pati, dėl to neverta su niekuo kalbėtis.

Tiesiog. Norėčiau sulaukti poros žodžių arba, kad paprasčiausiai kažkas perskaitytų tai, nes galbūt jau šis laiškas bus mano pirmas žingsnis į kažkokius pokyčius.

Pagarbiai,
Lina

Jei noresis kazkaip atsiliepti, tai prasom.

- 2009 02 14, 11:00 #103979 Atsakymas


Tai normalus mastancio zmogaus egzistencinis nerimas. Nemanau, kad sergi, manau, kad atrasi savo kelia gyvenime, atrasi ramybe vietoj chaoso, atrasi ta paprastuma, viska atrasi pati. Daug skaityk, domekis pasauliu (manau, tai ir darai) ir... tiesiog manau, jog esi protinga. Semkis patirties, tiesiog gyvenk. Pati zinai, jog nera pasaulis ir gyvenimas toks, kad visada viskas butu tik gerai ir jausmuose, mintyse niekada nebutu sumaisties. Manau, jog kompleksu neturi. Sprendziu pagal labai sveika minciu destyma ir siaip protinga laiska. Esi sauni mergina

Так откуда взялась печаль?

- 2009 02 16, 04:05 #104213 Aciu, Medeja, uz atsakyma

I sita laiska be taves dar atsake ir vienas is musu savanoriu, taip pat panoro atsakyti ir siaip zmogus is sono, kuris turi lengva psichikos sutrikima.

Taigi turim net tris atsakymus. Idejau juos visus, o tavo atsakyma pati pirma =) Labai tikiu, kad tai pasimetusiai merginai kazkuris laiskas pades