- 2009 04 17, 07:41
#119748
Sveiks, Ramu5 =)
Aha, iš atlikėjų M.Callas ir G.Gouldas mano patys patys...
Kuo daugiau gilinuos, tuo daugiau atrandu tose klasikose.
Dar tam tikras kaifas būna, kai žinai kaip tai sukurpta. Pradedant teorija ir baigiant atlikimu. Viena yra spręst apie muz., kai sakai „gražu“ ar „negražu“, kita kai gali įvertint „o... čia tai minkštumas rankose“ ar „koks Horoviciškas koloritas“ ar „perspaudė..“ ar "nu gal ir įdomus ostinatinio principo pavyzdys" – pati mokiaus grot klepu, gitara, mokiaus vokalo ir chorinio dirigavimo. Bandžiau ir smuiku čirškint
. Vat pučiamąjį instr. dar kokį „pačiupinėt“ ir visai „prakusiu“.
chi chi chi
Kaip sakoma dėl skonio nesiginčijama, tiesa, bet.. yra gera muzika ir yra šlamštas, kiekvienas stilius turi ir tą ir tą. Yra populiari muzika ir rimtoji (netik klasika).
Klasikoj irgi popso yra. Pvz., J.Štrausas. Paskutinį kart „Vienos Kraują“ bežiūrint vos neužmigau, nors aplinkui žmonės nuo tų valsų kažkokioj euforijoj buvo...
O kas juose tokio? Melodija ir vis tas pats trijų ketvirtinių metras, daugiau nieko.
O kaip, pvz., į polifoniją sukišt tiek visko ką sugebėjo J.S.Bach man niekaip nedašunta.
Aš ten daugiau ekspresijos toj taip vadinamoj griežtoj formoj atrandu nei romantikų kūryboj...
Užsivedžiau...