- 2009 05 29, 21:14
#129193
Antipsichiatrinio judėjimo evoliucija į psichikos sveikatos vartotojų interesų ir teisių gynimą
Deividas J. Rismileris (David J. Rissmiller)
ir Džošua H. Rismileris (Joshua H. Rissmiller)
Šis straipsnis apžvelgia antipsichiatrinio judėjimo istoriją ir raidą.
Antipsichiatrija – radikalus judėjimas prieš tradicinę psichiatriją. Tai teorija, teigianti, kad psichikos liga galinti būti pateisinamas ir net teisingas būdas pabėgti nuo nepakeliamo visuomenės spaudimo, nuo būties netikrumo ir pripažinimo stokos (vert. pastaba).
Radikalioji antipsichiatrija per keletą dešimtmečių keitėsi: prieš institucijas kovojantis judėjimas virto į pacientą orientuotą vartotojų judėjimą. Judėjimo priešistorė kilo iš savivokos krizės tarp biologinės ir psichoanalitinės psichiatrijos – tai vyko septintajame dešimtmetyje, kuris pasižymėjo ir kitais radikaliais sąjūdžiais. Kaip tik septintajame dešimtmetyje susikūrė iki šiol gyvi feminizmo, ekologizmo ir pacifizmo sąjūdžiai. Su naujo kontrkultūros propaguojamo požiūrio į žmogų banga savo žodį tarė ir antipsichiatrija, kuri akcentavo socialines psichikos ligų šaknis bei represinį tradicinio gydymo ir socialinių institucijų vaidmenį.
Antipsichiatrinį judėjimą išpopuliarino keturi didieji mąstytojai: Mišelis Fuko (Michel Foucaut) Prancūzijoje, R.D.Leingas (R.D.Laing) Didžiojoje Britanijoje, Tomas Šašas (Thomas Szasz) JAV ir Frankas Basalja (Franco Basaglia) Italijoje. Jie gynė nuomonę, kad asmeninė tikrovė ir laisvė nepriklauso nuo jokio normalumo apibrėžimo, kurį bando primesti oficialioji psichiatrija. Pirminis antipsichiatrinis judėjimas iškovojo nemažai pergalių, tačiau taip pat turėjo ir silpnųjų pusių, kurios galiausiai jam ir pakenkė. Šiandien antipsichiatrijos šalininkai išsiskiria platesniu požiūriu ir labiau siekia ne sugriauti psichiatriją, o propaguoti radikaliąsias vartotojų reformas.
Pastaruosius keturis dešimtmečius kraštutinioji antipsichiatrija iš įtakingo tarptautinio judėjimo, kuriam vadovavo intelektualūs psichiatrai, virto į buvusių pacientų vartotojų sambūrį, kovojantį prieš medikamentinį gydymą, priverstinę hospitalizaciją ir kitas autoritarines psichiatrijos praktikas. Šis į atvirą diskusiją kviečiantis straipsnis analizuoja antipsichiatrinio judėjimo istoriją ir mėgina įvertinti šio judėjimo kaitą.
Antipsichiatrinio judėjimo ištakos siekia 1950 m. pradžią, kai kilo didieji nesutarimai tarp biologinių ir psichoanalitinių psichiatrų. Psichoanalitinė psichiatrija, kurios profesija ištisus dešimtmečius buvo nekontroliuojama, pritarė subjektyviam ir dinaminiam gydymui, kuriam priklausė ir ilgai trunkanti psichoterapija. Tam nepritarė biologinė psichiatrija, kuri teigė, kad psichoanalizė nemoksliška, brangi ir neveiksminga.
Tuo tarpu kilo didžiulė protestų banga prieš priverstinį psichikos pacientų talpinimą į valstybines institucijas, kur jie buvo verčiami gerti dideles neuroleptikų dozes ir tverti elektrokonvulsines bei psichochirurgines procedūras. Antipsichiatrijos judėjimą kūrė psichoanalizės ir sociologijos mokslininkai, kurie suorganizavo opoziciją prieš biologinę psichiatriją ir jos piktnaudžiavimus prisidengiant mokslo vardu. Prie šio protesto prisijungė pasauliniai septintojo dešimtmečio antikultūros sąjūdžiai, kurie jau maištavo prieš bet kokias politines, lyčių ir rasines neteisybės formas.
Terminą „antipsichiatrija“ pirmą kartą 1967 m. sukūrė Pietų Afrikos psichoanalitikas Deividas Kuperis (David Cooper), nors pats judėjimas jau buvo prasidėjęs. Tarptautiniu mastu jis išplito keturių didžiųjų mąstytojų pastangomis: Mišelio Fuko Prancūzijoje, R.D. Leingo Didžiojoje Britanijoje, Tomo Šašo JAV ir Franko Basaljos Italijoje. Visi keturi kovojo už teiginį, kad asmeninė tikrovė nepriklauso nuo jokio vyraujančio normalumo apibrėžimo, kurį primeta tradicinė psichiatrija.
Savo knygoje „Pamišimas ir civilizacija: beprotybės istorija proto amžiuje“ M.Fuko aprašė psichikos ligą socialiniame kontekste ir pažymėjo, kad ji nuolatos buvo veikiama išorinių ekonominių bei kultūrinių interesų. Renesanso laikais bepročiai buvo laikomi kvailiais, kurie iškiliai vaizduojami Šekspyro ir Servanteso kūriniuose. XVII-ojo amž. pradžioje pamišėliai buvo atskirti ir uždaryti, tai valstybė pateisino „būtinybe dirbti“. Visi vargšai, nusikaltėliai ir bepročiai buvo izoliuoti – tai buvo bausmė už tai, kad jie nenorėjo arba nesugebėjo varžytis dėl apmokamo darbo. XIX-ojo amž. pradžioje bepročiai buvo atskirti nuo kalinių, elgetų ir prievarta uždaryti ligoninėse, kurioms vadovavo medikai. Beprotybė vėl buvo laikoma liga ir prasidėjo nežmoniškas gydymas. Psichiatrijos valdžia diagnozuodavo, uždarydavo, taikydavo prievartą: ji buvo valstybės, norinčios atsikratyti nepageidaujamų individų, ginklas. Psichiatrija tapo „nuosprendžiu be teisės skųstis... su policija ir teismais... trečiuoju represiniu organu“.
Tuo tarpu, kai M.Fuko 1960 m. pradžioje rašė Prancūzijoje, R.D.Leingas Anglijoje jungėsi prie kitų to laikotarpio autorių, kurie aprašinėjo socialinę elgesio kilmę. Fanonas įrodinėjo, kaip juodaodžių elgesys dažniausiai atitinka rasinius stereotipus; Lesingas (Lessing D.M.) – kaip moterys visuotinai paklūsta visuomenės pasyvumo ir moteriškumo lūkesčiams; o Gofmanas (Goffman E.) – kaip pacientai, netekę normalių socialinių pareigų, pasižymėdavo elgesiu, būdingu institucijose. Leingas išpopuliarino mintį, kad panašiai ir sunki psichikos liga turi socialinį priežastingumą.
Savo bestseleryje „Pasidalijęs: egzistencinė sveiko proto ir beprotybės studija“ Leingas pažymėjo, kad į psichozės ištiktą pacientą galima žvelgti vienu iš dviejų būdų: „Vieni gali matyti jo elgesį kaip „ligos pasireiškimus“, o kiti – kaip jo egzistencijos išraišką“. Leingo nuomone, paranoidiniai kliedėjimai yra ne ligos simptomai, o suprantama reakcija į neišvengiamą ir persekiojantį socialinį įstatymą. Jei Laingas teisus ir šizofrenija nėra liga, o greičiau egzistencinė kova už asmeninę laisvę, tuomet logika leidžia teigti, kad ji gali būti išgydoma socialiniu poveikiu. Leingas ir Kuperis 1965 m. įkūrė dagiau kaip 20 terapinių bendruomenių visoje Anglijoje, kur personalas ir pacientai dalijosi lygiomis teisėmis, o vaistai buvo geriami savanoriškai. Septynių savaičių viešnagės vienoje iš tų bendruomenių kronika buvo nufilmuote 1972 m. filme „Asylum“ („Pamišėlių prieglauda“).
Kiti psichoanalitikai taip pat tyrinėjo psichikos ligą supantį socialinį kontekstą. Tomas Šašas, paskirtas dirbti Niujorko valstybiniame universitete, 1957 m. parašė savo labiausiai paveikų straipsnį „Psichikos ligos mitas“. Trejus metus jį atsisakė spausdinti mažiausiai šeši psichiatrijos žurnalai, įskaitant „American Journal of Psychiatry“ („Amerikos psichiatrijos žurnalas“), kol jį galiausiai 1960 m. publikavo „American Psychologist“ („Amerikos psichologas“). Kadangi antipsichiatrinis judėjimas jau buvo įsibėgėjęs, šis straipsnis tapo pagrindu jo perkamiausios knygos, kurioje jis pavartojo tą patį pavadinimą ir šūkį, aplink kurį susibūrė antipsichiatrinio judėjimo dauguma.
Kadangi šizofrenijai nėra būdingas ryškus smegenų pakenkimas, T.Šašas tikėjo, kad ją vadinti liga yra fikcija (prasimanymas), kurios griebiasi psichiatrija, kad įgautų valdžios. Jis iškėlė teiginį, jog psichikos ligos yra tik metafora, idėja, bet jokiu būdu ne faktas. Valstybė, kuri ieško būdų kaip pašalinti neprisitaikėlius ir disidentus, įteisino prievartines psichiatrijos praktikas. Lygindamas psichiatrijos ir valdžios samplaiką su Ispanijos inkvizicija, T.Šašas ją pavadino: „Vienintele destruktyviąja jėga, kuri labiausiai pakenkė Amerikos visuomenei per pastaruosius 50 metų“. Toks konspiracinis ryšys tarp valdžios ir psichiatrijos buvo patrauklus tokiems antikultūros simboliams kaip Timotis Lyris (Timothy Leary), kuris baigdamas mokslus Harvarde, 1961 m. rašė T.Šašui: „Psichikos ligos mitas“ – tai pati reikšmingiausia knyga psichiatrijos istorijoje...galbūt... pati svarbiausia XX amžiuje publikuota knyga“.
Cituodamas „bažnyčios atskyrimo nuo valstybės“ principą, T.Šašas savo argumentais siekė panašaus ir aiškaus „psichiatrijos atskyrimo nuo valstybės“. Kitaip valstybė visuomet naudoja psichiatriją savo tikslams, kaip nutiko nacistinėje Vokietijoje ir Tarybų Sąjungoje. Kaip prevencinę priemonę T.Šašas 1971 m. padėjo įkurti Liberalų partiją, kurios programa ragino stabdyti valstybines psichiatrines proto kontrolės operacijas.
Kiti, įsitraukę į antipsichiatrijos judėjimą, buvo dar kritiškesni. 1969 m. charizmatinis scientologijos kūrėjas L.Ronas Hubardas (L.Ron Hubbard) rašė: „Visi psichiatrai, dirbantys institucijose, turėtų būti kaltinami ir teisiami už prievartą, suluošinimus ir žmogžudystes“. Hubardas ir Šašas kartu įsteigė dar iki šiol gyvuojančią „Piliečių komisiją už žmogaus teises“, kuri ragino areštuoti ir įkalinti psichiatrus už jų nusikaltimus prieš žmoniją.
Buvo kuriami bendri susivienijimai su kitomis šiuolaikinių aktyvistų grupėmis. 1970 m. gegužės mėn. šimtai antipsichiatrinio sąjūdžio dalyvių kartu su gėjų aktyvistais sustojo į gyvą grandinę, užtverdami kelią psichiatrams pakliūti į Amerikos psichiatrų asociacijos 124-ąjį metinį susirinkimą. Kitais metais panašaus mitingo metu gėjų aktyvistas Frenkas Kamenis (Frank Kameny) iš tribūnos paskelbė karą psichiatrijai dėl jos DSM klasifikacijos, kurioje homoseksualumas laikomas psichikos liga. Norėdama sustabdytį protestų bangą, Amerikos psichiatrų asociacija sukūrė komitetą, kuris 1973 m. 58 proc. balsų persvara oficialiai išbraukė homoseksualumą iš psichikos ligų sąrašo.
Žiaurus psichiatrų elgesys su pacientais buvo aprašytas 1962 m. Keno Kizio (Ken Kessey) novelėje „Skrydis virš gegutės lizdo“. Ši knyga, o vėliau ir filmas (1975 m., JAV) padarė įtaką psichikos sveikatos reformoms viešojoje politikoje. Deividas Bazelonas (David Bazelon), galingo JAV apeliacinio teismo juristas Kolumbijos apygardoje, pasmerkė psichiatrijos piktnaudžiavimus savo valdžia. 1966 m. byloje Leikas prieš Kameroną (Lake v. Cameron) jis įrodė, kad bet koks psichiatrinis gydymas turi būti kiek įmanoma mažiau suvaržantis. 1970 m. pradžioje teisininkas Briusas Enis (Bruce Ennis) įkūrė organizaciją „Psichikos sveikatos advokatai“. Jos tikslas buvo visiškai panaikinti priverstinės hospitalizacijos atvejus arba bent trukdyti jiems apribojus draudimo sąlygas. Šios ir kitos iniciatyvos išpranašavo šimtus tūkstančių pacientų išrašymą iš valstybinių ligoninių.
Europoje deinstitucionalizacija įvyko dešimtmečiu vėliau. Italų psichiatras Frankas Basalja, dirbdamas ligoninėje Trieste, įsitikino, kad psichikos liga – ne sutrikimas, o greičiau žmogiškų poreikių išraiška. Jis pats Italijoje visą dešimtmetį būrė antipsichiatrinio judėjimo šalininkus. Ši veikla kulminaciją pasiekė 1978 m., priėmus Italijos Nacionalinės reformos įstatymo projektą, kuris panaikino visas psichiatrijos ligonines bei priverstinę hospitalizaciją ir įkūrė psichiatrijos skyrius bendruomenės ligoninėse, kur turėjo būti iki 15 lovų. Ši psichikos sveikatos paslaugų reorganizacija Italijoje išjudino „demokratinį psichiatrijos sąjūdį“, per kurį visoje Europoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje buvo uždarytos šimtai psichiatrijos įstaigų, taip pat Airijoje ir Suomijoje, kurios turėjo daugiausia ligoninių lovų.
Nepaisant tokios akivaizdžios sėkmės, maždaug po dviejų klestėjimo dešimtmečių tarptautinis antipsichiatrinis judėjimas nuo 1980 m. ėmė dramatiškai silpti: tiek savo veikla, tiek savo įtaka. Oficialioji psichiatrija, reaguodama į kai kurias esmines judėjimo pastabas, tapo pajėgi sušvelninti padėties aštrumą. Biopsichosocialinio modelio pasirinkimas sumažino prieštarą tarp analitinės ir biologinės psichiatrijos praktikų. Neurotransmiterių atradimai, šizofrenija sergančių dvynių moksliniai tyrimai parėmė įsitikinimą, kad šizofrenija, bent jau iš dalies, yra biologiškai pagrįsta. Po lyginamųjų studijų, kurios nebuvo įtikinamos ir išryškėjus vėlyvosios diskinezijos simptomams, psichiatrai žymiai sumažino išrašomų neuroleptikų dozes. Elektrokonvulsinė terapija ir psichochirurgija kaip gydymo metodai buvo taikomi tik išskirtiniams atvejams, o priverstinė hospitalizacija tapo griežtai kontroliuojama juridinėmis priemonėmis.
Tačiau iki šiol reikšmingiausias veiksnys, sąlygojęs judėjimo baigtį, buvo plataus spektro rėmėjų praradimas. Didžia dalimi antipsichiatrinis judėjimas iškilo dėl jo artimo ryšio su kitomis progresyviosiomis kairiųjų koalicijomis, kurios aktyvino šį sąjūdį, prisijungdamos prie jo arba dubliuodamos jo veiklą. Kai silpo studentų, feministiniai, gėjų ir juodaodžių sąjūdžiai, antipsichiatrinis judėjimas nebepajėgė toliau remtis antikultūrinėmis idėjomis. Radikaliuosius kairiuosius ir jų utopinę viziją pasauliniu mastu keitė konservatyvioji politika. Kadangi antipsichiatrinio judėjimo raison d’étre (pranc. egzistavimo prasmė) pagrinde buvo kova prieš institucijas, jis, kaip ir kiti to laikotarpio aktyvistų sąjūdžiai, rizikavo parasti savo svarbą.
Gimstantis psichikos sveikatos vartotojų teises ir interesus ginantis judėjimas tapo pagrindiniu silpstančios antipsichiatrinės koalicijos bendradarbiu, ko taip reikėjo jos atgaivinimui. Nuo tada, kai jį 20a. paskutinio dešimtmečio pradžioje įkūrė buvęs pacientas Klifordas Byrsas (Clifford Beers) ir per organizacijas, tokias kaip „Bendrija prieš psichiatrijos įstaigas“ ir „Nacionalinis psichikos higienos komitetas“, vartotojų judėjimas pasiekė svarbių tarptautinės reikšmės psichikos sveikatos reformų. Jų taktika – formuoti politinius aljansus ir daryti įtaką politikai užuot konfrontavus – patiko konservatorių politikams, pavargusiems nuo pilietinio nepaklusnumo. Judėjimas, kurio vizija buvo pacientų savipagalba, kartu tapo atsaku į vis didėjantį susirūpinimą dėl psichikos sveikatos gydymo išlaidų.
Tačiau vartotojai į antipsichiatrijos judėjimą žvelgė „labiau kaip į intelektualias akademikų pratybas“. Vartotojai siekė, kad jų judėjimas pirmiausia būtų pacientų rankose. Jie neturėjo intereso, kad jiems vadovautų psichiatrai intelektualai, kurie nedaug ką nuveikė „tiesdami pagalbos ranką besipriešinantiems pacientams“. Dėl to, kad antipsichiatrijos judėjime svarbesniu tapo nebe teritorinė įstaiga, o pacientas, jo kūrėjai buvo nustumti į šalį, nors tam judėjimui ir davė pradžią. 1994 m. Apelbaumas (Appelbaum P.S.) pastebėjo: „Dabar, daugiau kaip po trijų dešimtmečių, T.Šašas, Leingas ir jų kolegos jau nebe autoritetai... ir ...daugelis kolegų bei studentų niekados negirdėjo nei apie juos, nei apie jų argumentus, kad psichikos liga – socialinės kilmės mitas.“
Su daugiau kaip puse milijonu deinstitucionalizuotų pacientų atsirado pajėgų išaugti naujajai antipsichiatrinei vartotojų koalicijai. Daug eks-pacientų, įpykusių dėl patirto priverstinio gydymo ir ieškančių paramos bei savo vietos gyvenime, tapo idealiais antipsichiatrinės minties skleidėjais. Jie prisijungė prie radikalių vietos vartotojų grupių, kuriose iškilo naujieji pacientų lyderiai. Leonardas Frankas, „Support Coalition International“ (Tarptautinės paramos koalicija) įkūrėjas, patyręs 80 insulino komų ir gydymą elektrošoku, tapo naujuoju elektrošoko terapijos kritiku. Buvusi pacientė Džudi Čemberlen (Judi Chamberlin), „Psichikos pacientų išlaisvinimo fronto“ bendraįkūrėja, mobilizavo judėjimą, parašiusi knygą „Mes patys: pacientų kontroliuojamos alternatyvos psichikos sveikatos sistemoje“.
Šio judėjimo formavimosi metai JAV išvydo savo antipsichiatriją propaguojančius „išlikėlius“, kurie skelbė apsisprendimo teisę per nedideles, atskiras grupes, kurias sudarė: Pamišėlių išlaisvinimo frontas, Psichikos pacientų išlaisvinimo projektas, Psichikos pacientų išlaisvinimo frontas ir Tinklas prieš psichiatrijos represijas. Atskiri tinklai bendradarbiavo kasmetinėse konferencijose (organizuotose nuo 1973 m. iki 1985 m.), skirtose žmogaus teisėms ir piktnaudžiavimams psichiatrija, per buvusių pacientų leidžiamą biuletenį Madness Network News (Beprotybės tinklo naujienos) (nuo 1972 m. iki 1986 m.) ir kasmetinėse konferencijose Alternatyvos, kurias finansavo Nacionalinis psichikos sveikatos institutas (nuo 1985 m. iki dabar). Panašios grupės susikūrė Kanadoje, o vėliau ir Europoje, kur žodis „išlikęs“ sulaukė daugiau visuomenės kritikos dėl jo sąsajos su holokausto aukomis. Judėjimas ieškojo priemonės, kuri galėtų suvienyti.
Tokią priemonę pasiūlė auganti interneto „pasaulinė bendruomenė“. Daugybė radikaliųjų antipsichiatrijos internetinių svetainių, tokių kaip Tarptautinė paramos koalicija, Piliečių žmogaus teisių komisija, Antipsichiatrijos koalicija ir MindFreedom International, apjungė anipsichiatrinius judėjimus daugiau kaip 30 šalių. Galimybė akimirksniu susisiekti su milijonais reiškė, kad „nepaisant kuklaus narių skaičiaus, vartotojų/išlikėlių sąjūdis...daro reikšmingą sociopolitinę įtaką psichikos sveikatos priežiūros sistemai“. Radikalieji vartotojai nenutraukė neformalių ryšių su konservatyvesnėmis vartotojų organizacijomis, tokiomis kaip Nacionalinis psichikos ligomis sergančiųjų alijansas JAV ir Psichikos sveikatos fondas Anglijoje. Šis neoficialus bendradarbiavimas padėjo visoms vartotojų grupėms daryti vis didesnę įtaką politikai ir apjungti pastangas juridiškai ginant pacientų teises.
Tokios jungtinės pajėgos davė apčiuopiamą rezultatą. 1986 m. išlikėlių-antipsichiatrijos-vartotojų sąjūdžių trejetui pavyko iš JAV Kongreso išsikovoti nepriklausomas apsaugos ir teisių gynimo programas žmonėms, sergantiems psichikos ligomis visose 50 valstijų. Misija tirti pacientų teisių pažeidimus buvo vykdoma gavus įgaliojimą, kad mažiausiai 60 proc. teisių gynimo tarybos narių būtų eks-pacientai arba jų šeimos nariai.
2000 m. Neįgaliųjų nacionalinė taryba – nepriklausoma federalinė agentūra, įpareigota teikti rekomendacijas prezidentui ir Kongresui, išgirdo galingą antipsichiatrinį liudijimą iš pacientų, kurie „psichiatrijos institucijose buvo mušami, įžeidinėjami, izoliuojami, kalinami, prievartaujami, netekę vonios ir maisto privilegijų, fiziškai ir psichologiškai luošinami“. Taryba padarė išvadą, kad „nuolatos pažeidinėjamos žmonių su psichikos negalia, labiau nei bet kokios kitos negalios grupės, teisės ir ...toks Amerikos visuomenės elgesys su psichikos negalios ištiktais žmonėmis yra nacionalinės svarbos reikalas ir nacionalinė gėda“.
Radikalieji vartotojai daug pasitarnavo, kad Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priimtų „1991 m. apsaugos asmenims su psichikos sutrikimais ir psichikos sveikatos priežiūros pagerinimo principus“. 2002 m. scientologijos finansuojama Žmogaus teisių komisija nuolat rašė peticijas Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kad jis kasmet Generalinei Asamblėjai skelbtų pranešimus apie žmogaus teisių padėtį ir pažangą, įskaitant ir psichikos pacientų teises.
Oficialiajai psichiatrijai atrodė sunku rasti kostruktyvų dialogą su augančiu radikaliuoju vartotojų judėjimu. Vartotojų grupės buvo laikomos ekstremistinėmis, neturinčiomis tvirto mokslinio pagrindo ir aiškios vadovavimo krypties. Psichiatrai į juos žvelgė kaip į nuolat siekiančius „apriboti psichiatrų darbą ir sergančiųjų sunkiomis psichikomis ligomis priežiūrą“. Psichiatrija ir toliau kovoja prieš antipsichiatrijos dezinformaciją dėl priverstinės hospitalizacijos, elektrokonvulsinės terapijos, vaikams skiriamų stimuliantų bei antidepresantų ir suaugusiems skiriamų neuroleptikų.
Tuo tarpu radikalieji vartotojai nėra linkę švelninti savo antipsichiatrinės pozicijos dėl institucinės ir biologinės psichiatrijos, profesijos, kuri nesirūpino ir piktnaudžiavo pacientais. Save laikydami „paskutiniąja mažuma“, nepelnytai stigmatizuojama pseudo-mokslinėmis diagnozėmis ir nuneigiama apsisprendimo teise, jie, be abejonės, vaidina svarbų vaidmenį gerinant psichikos sveikatos paslaugas visame pasaulyje.
Dr.D.J.Rissmiler dirba psichiatrijos departamente Niudžersio medicinos ir stomatologijos universitete.
P. Rissmiler mokosi Harvardo Koledže Kembridže, Masačiusetse.
Iš anglų kalbos vertė Monika Nemanytė
Šį straipsnį 2006 m. birželio mėn. Amerikos psichiatrijos asociacija publikavo leidinyje „Psychiatric services“. Straipsnyje cituojamos literatūros sąrašas yra redakcijoje.
Vertėjos pastabos:
Scientologija – 1951 m. rašytojo L.Rono Hubardo (1911-1986) įkurta organizacija. Iš pradžių scientologija buvo pristatoma kaip alternatyva psichoterapijai, 1953 m. L.Ronas Hubardas scientologiją apibūdino kaip „taikomąją religinę filosofiją“.
Pagal scientologijos kritikų apibrėžimą – tai eklektiško pobūdžio sekta, bandanti vaizduoti naują filosofijos, psichologijos pakraipą, „supermokslą“.
Pagal 1962 m. Keno Kizio novelę „Skrydis virš gegutės lizdo“ 1975 m. JAV pastatytas satyrinis filmas-drama pelnė 5 „Oskarų“ apdovanojimus.
Rendlas Makmerfis (Randle McMurphy) (aktorius Džekas Nikolsonas) (Jack Nicholson), atlikdamas bausmę kalėjime, stengiasi išvengti darbo, todėl apsimeta pakvaišusiu. Jo planas apsisuka prieš jį, kai vyras išsiunčiamas į psichiatrijos ligoninę.
Rendlas stengiasi pagyvinti naująją savo gyvenimo vietą, žaisdamas kortomis ar krepšinį su savo likimo draugais, tačiau vyriausioji slaugė seka jį kiekviename žingsnyje...
("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.3/33)
Deividas J. Rismileris (David J. Rissmiller)
ir Džošua H. Rismileris (Joshua H. Rissmiller)
Šis straipsnis apžvelgia antipsichiatrinio judėjimo istoriją ir raidą.
Antipsichiatrija – radikalus judėjimas prieš tradicinę psichiatriją. Tai teorija, teigianti, kad psichikos liga galinti būti pateisinamas ir net teisingas būdas pabėgti nuo nepakeliamo visuomenės spaudimo, nuo būties netikrumo ir pripažinimo stokos (vert. pastaba).
Radikalioji antipsichiatrija per keletą dešimtmečių keitėsi: prieš institucijas kovojantis judėjimas virto į pacientą orientuotą vartotojų judėjimą. Judėjimo priešistorė kilo iš savivokos krizės tarp biologinės ir psichoanalitinės psichiatrijos – tai vyko septintajame dešimtmetyje, kuris pasižymėjo ir kitais radikaliais sąjūdžiais. Kaip tik septintajame dešimtmetyje susikūrė iki šiol gyvi feminizmo, ekologizmo ir pacifizmo sąjūdžiai. Su naujo kontrkultūros propaguojamo požiūrio į žmogų banga savo žodį tarė ir antipsichiatrija, kuri akcentavo socialines psichikos ligų šaknis bei represinį tradicinio gydymo ir socialinių institucijų vaidmenį.
Antipsichiatrinį judėjimą išpopuliarino keturi didieji mąstytojai: Mišelis Fuko (Michel Foucaut) Prancūzijoje, R.D.Leingas (R.D.Laing) Didžiojoje Britanijoje, Tomas Šašas (Thomas Szasz) JAV ir Frankas Basalja (Franco Basaglia) Italijoje. Jie gynė nuomonę, kad asmeninė tikrovė ir laisvė nepriklauso nuo jokio normalumo apibrėžimo, kurį bando primesti oficialioji psichiatrija. Pirminis antipsichiatrinis judėjimas iškovojo nemažai pergalių, tačiau taip pat turėjo ir silpnųjų pusių, kurios galiausiai jam ir pakenkė. Šiandien antipsichiatrijos šalininkai išsiskiria platesniu požiūriu ir labiau siekia ne sugriauti psichiatriją, o propaguoti radikaliąsias vartotojų reformas.
Pastaruosius keturis dešimtmečius kraštutinioji antipsichiatrija iš įtakingo tarptautinio judėjimo, kuriam vadovavo intelektualūs psichiatrai, virto į buvusių pacientų vartotojų sambūrį, kovojantį prieš medikamentinį gydymą, priverstinę hospitalizaciją ir kitas autoritarines psichiatrijos praktikas. Šis į atvirą diskusiją kviečiantis straipsnis analizuoja antipsichiatrinio judėjimo istoriją ir mėgina įvertinti šio judėjimo kaitą.
Antipsichiatrinio judėjimo ištakos siekia 1950 m. pradžią, kai kilo didieji nesutarimai tarp biologinių ir psichoanalitinių psichiatrų. Psichoanalitinė psichiatrija, kurios profesija ištisus dešimtmečius buvo nekontroliuojama, pritarė subjektyviam ir dinaminiam gydymui, kuriam priklausė ir ilgai trunkanti psichoterapija. Tam nepritarė biologinė psichiatrija, kuri teigė, kad psichoanalizė nemoksliška, brangi ir neveiksminga.
Tuo tarpu kilo didžiulė protestų banga prieš priverstinį psichikos pacientų talpinimą į valstybines institucijas, kur jie buvo verčiami gerti dideles neuroleptikų dozes ir tverti elektrokonvulsines bei psichochirurgines procedūras. Antipsichiatrijos judėjimą kūrė psichoanalizės ir sociologijos mokslininkai, kurie suorganizavo opoziciją prieš biologinę psichiatriją ir jos piktnaudžiavimus prisidengiant mokslo vardu. Prie šio protesto prisijungė pasauliniai septintojo dešimtmečio antikultūros sąjūdžiai, kurie jau maištavo prieš bet kokias politines, lyčių ir rasines neteisybės formas.
Terminą „antipsichiatrija“ pirmą kartą 1967 m. sukūrė Pietų Afrikos psichoanalitikas Deividas Kuperis (David Cooper), nors pats judėjimas jau buvo prasidėjęs. Tarptautiniu mastu jis išplito keturių didžiųjų mąstytojų pastangomis: Mišelio Fuko Prancūzijoje, R.D. Leingo Didžiojoje Britanijoje, Tomo Šašo JAV ir Franko Basaljos Italijoje. Visi keturi kovojo už teiginį, kad asmeninė tikrovė nepriklauso nuo jokio vyraujančio normalumo apibrėžimo, kurį primeta tradicinė psichiatrija.
Savo knygoje „Pamišimas ir civilizacija: beprotybės istorija proto amžiuje“ M.Fuko aprašė psichikos ligą socialiniame kontekste ir pažymėjo, kad ji nuolatos buvo veikiama išorinių ekonominių bei kultūrinių interesų. Renesanso laikais bepročiai buvo laikomi kvailiais, kurie iškiliai vaizduojami Šekspyro ir Servanteso kūriniuose. XVII-ojo amž. pradžioje pamišėliai buvo atskirti ir uždaryti, tai valstybė pateisino „būtinybe dirbti“. Visi vargšai, nusikaltėliai ir bepročiai buvo izoliuoti – tai buvo bausmė už tai, kad jie nenorėjo arba nesugebėjo varžytis dėl apmokamo darbo. XIX-ojo amž. pradžioje bepročiai buvo atskirti nuo kalinių, elgetų ir prievarta uždaryti ligoninėse, kurioms vadovavo medikai. Beprotybė vėl buvo laikoma liga ir prasidėjo nežmoniškas gydymas. Psichiatrijos valdžia diagnozuodavo, uždarydavo, taikydavo prievartą: ji buvo valstybės, norinčios atsikratyti nepageidaujamų individų, ginklas. Psichiatrija tapo „nuosprendžiu be teisės skųstis... su policija ir teismais... trečiuoju represiniu organu“.
Tuo tarpu, kai M.Fuko 1960 m. pradžioje rašė Prancūzijoje, R.D.Leingas Anglijoje jungėsi prie kitų to laikotarpio autorių, kurie aprašinėjo socialinę elgesio kilmę. Fanonas įrodinėjo, kaip juodaodžių elgesys dažniausiai atitinka rasinius stereotipus; Lesingas (Lessing D.M.) – kaip moterys visuotinai paklūsta visuomenės pasyvumo ir moteriškumo lūkesčiams; o Gofmanas (Goffman E.) – kaip pacientai, netekę normalių socialinių pareigų, pasižymėdavo elgesiu, būdingu institucijose. Leingas išpopuliarino mintį, kad panašiai ir sunki psichikos liga turi socialinį priežastingumą.
Savo bestseleryje „Pasidalijęs: egzistencinė sveiko proto ir beprotybės studija“ Leingas pažymėjo, kad į psichozės ištiktą pacientą galima žvelgti vienu iš dviejų būdų: „Vieni gali matyti jo elgesį kaip „ligos pasireiškimus“, o kiti – kaip jo egzistencijos išraišką“. Leingo nuomone, paranoidiniai kliedėjimai yra ne ligos simptomai, o suprantama reakcija į neišvengiamą ir persekiojantį socialinį įstatymą. Jei Laingas teisus ir šizofrenija nėra liga, o greičiau egzistencinė kova už asmeninę laisvę, tuomet logika leidžia teigti, kad ji gali būti išgydoma socialiniu poveikiu. Leingas ir Kuperis 1965 m. įkūrė dagiau kaip 20 terapinių bendruomenių visoje Anglijoje, kur personalas ir pacientai dalijosi lygiomis teisėmis, o vaistai buvo geriami savanoriškai. Septynių savaičių viešnagės vienoje iš tų bendruomenių kronika buvo nufilmuote 1972 m. filme „Asylum“ („Pamišėlių prieglauda“).
Kiti psichoanalitikai taip pat tyrinėjo psichikos ligą supantį socialinį kontekstą. Tomas Šašas, paskirtas dirbti Niujorko valstybiniame universitete, 1957 m. parašė savo labiausiai paveikų straipsnį „Psichikos ligos mitas“. Trejus metus jį atsisakė spausdinti mažiausiai šeši psichiatrijos žurnalai, įskaitant „American Journal of Psychiatry“ („Amerikos psichiatrijos žurnalas“), kol jį galiausiai 1960 m. publikavo „American Psychologist“ („Amerikos psichologas“). Kadangi antipsichiatrinis judėjimas jau buvo įsibėgėjęs, šis straipsnis tapo pagrindu jo perkamiausios knygos, kurioje jis pavartojo tą patį pavadinimą ir šūkį, aplink kurį susibūrė antipsichiatrinio judėjimo dauguma.
Kadangi šizofrenijai nėra būdingas ryškus smegenų pakenkimas, T.Šašas tikėjo, kad ją vadinti liga yra fikcija (prasimanymas), kurios griebiasi psichiatrija, kad įgautų valdžios. Jis iškėlė teiginį, jog psichikos ligos yra tik metafora, idėja, bet jokiu būdu ne faktas. Valstybė, kuri ieško būdų kaip pašalinti neprisitaikėlius ir disidentus, įteisino prievartines psichiatrijos praktikas. Lygindamas psichiatrijos ir valdžios samplaiką su Ispanijos inkvizicija, T.Šašas ją pavadino: „Vienintele destruktyviąja jėga, kuri labiausiai pakenkė Amerikos visuomenei per pastaruosius 50 metų“. Toks konspiracinis ryšys tarp valdžios ir psichiatrijos buvo patrauklus tokiems antikultūros simboliams kaip Timotis Lyris (Timothy Leary), kuris baigdamas mokslus Harvarde, 1961 m. rašė T.Šašui: „Psichikos ligos mitas“ – tai pati reikšmingiausia knyga psichiatrijos istorijoje...galbūt... pati svarbiausia XX amžiuje publikuota knyga“.
Cituodamas „bažnyčios atskyrimo nuo valstybės“ principą, T.Šašas savo argumentais siekė panašaus ir aiškaus „psichiatrijos atskyrimo nuo valstybės“. Kitaip valstybė visuomet naudoja psichiatriją savo tikslams, kaip nutiko nacistinėje Vokietijoje ir Tarybų Sąjungoje. Kaip prevencinę priemonę T.Šašas 1971 m. padėjo įkurti Liberalų partiją, kurios programa ragino stabdyti valstybines psichiatrines proto kontrolės operacijas.
Kiti, įsitraukę į antipsichiatrijos judėjimą, buvo dar kritiškesni. 1969 m. charizmatinis scientologijos kūrėjas L.Ronas Hubardas (L.Ron Hubbard) rašė: „Visi psichiatrai, dirbantys institucijose, turėtų būti kaltinami ir teisiami už prievartą, suluošinimus ir žmogžudystes“. Hubardas ir Šašas kartu įsteigė dar iki šiol gyvuojančią „Piliečių komisiją už žmogaus teises“, kuri ragino areštuoti ir įkalinti psichiatrus už jų nusikaltimus prieš žmoniją.
Buvo kuriami bendri susivienijimai su kitomis šiuolaikinių aktyvistų grupėmis. 1970 m. gegužės mėn. šimtai antipsichiatrinio sąjūdžio dalyvių kartu su gėjų aktyvistais sustojo į gyvą grandinę, užtverdami kelią psichiatrams pakliūti į Amerikos psichiatrų asociacijos 124-ąjį metinį susirinkimą. Kitais metais panašaus mitingo metu gėjų aktyvistas Frenkas Kamenis (Frank Kameny) iš tribūnos paskelbė karą psichiatrijai dėl jos DSM klasifikacijos, kurioje homoseksualumas laikomas psichikos liga. Norėdama sustabdytį protestų bangą, Amerikos psichiatrų asociacija sukūrė komitetą, kuris 1973 m. 58 proc. balsų persvara oficialiai išbraukė homoseksualumą iš psichikos ligų sąrašo.
Žiaurus psichiatrų elgesys su pacientais buvo aprašytas 1962 m. Keno Kizio (Ken Kessey) novelėje „Skrydis virš gegutės lizdo“. Ši knyga, o vėliau ir filmas (1975 m., JAV) padarė įtaką psichikos sveikatos reformoms viešojoje politikoje. Deividas Bazelonas (David Bazelon), galingo JAV apeliacinio teismo juristas Kolumbijos apygardoje, pasmerkė psichiatrijos piktnaudžiavimus savo valdžia. 1966 m. byloje Leikas prieš Kameroną (Lake v. Cameron) jis įrodė, kad bet koks psichiatrinis gydymas turi būti kiek įmanoma mažiau suvaržantis. 1970 m. pradžioje teisininkas Briusas Enis (Bruce Ennis) įkūrė organizaciją „Psichikos sveikatos advokatai“. Jos tikslas buvo visiškai panaikinti priverstinės hospitalizacijos atvejus arba bent trukdyti jiems apribojus draudimo sąlygas. Šios ir kitos iniciatyvos išpranašavo šimtus tūkstančių pacientų išrašymą iš valstybinių ligoninių.
Europoje deinstitucionalizacija įvyko dešimtmečiu vėliau. Italų psichiatras Frankas Basalja, dirbdamas ligoninėje Trieste, įsitikino, kad psichikos liga – ne sutrikimas, o greičiau žmogiškų poreikių išraiška. Jis pats Italijoje visą dešimtmetį būrė antipsichiatrinio judėjimo šalininkus. Ši veikla kulminaciją pasiekė 1978 m., priėmus Italijos Nacionalinės reformos įstatymo projektą, kuris panaikino visas psichiatrijos ligonines bei priverstinę hospitalizaciją ir įkūrė psichiatrijos skyrius bendruomenės ligoninėse, kur turėjo būti iki 15 lovų. Ši psichikos sveikatos paslaugų reorganizacija Italijoje išjudino „demokratinį psichiatrijos sąjūdį“, per kurį visoje Europoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje buvo uždarytos šimtai psichiatrijos įstaigų, taip pat Airijoje ir Suomijoje, kurios turėjo daugiausia ligoninių lovų.
Nepaisant tokios akivaizdžios sėkmės, maždaug po dviejų klestėjimo dešimtmečių tarptautinis antipsichiatrinis judėjimas nuo 1980 m. ėmė dramatiškai silpti: tiek savo veikla, tiek savo įtaka. Oficialioji psichiatrija, reaguodama į kai kurias esmines judėjimo pastabas, tapo pajėgi sušvelninti padėties aštrumą. Biopsichosocialinio modelio pasirinkimas sumažino prieštarą tarp analitinės ir biologinės psichiatrijos praktikų. Neurotransmiterių atradimai, šizofrenija sergančių dvynių moksliniai tyrimai parėmė įsitikinimą, kad šizofrenija, bent jau iš dalies, yra biologiškai pagrįsta. Po lyginamųjų studijų, kurios nebuvo įtikinamos ir išryškėjus vėlyvosios diskinezijos simptomams, psichiatrai žymiai sumažino išrašomų neuroleptikų dozes. Elektrokonvulsinė terapija ir psichochirurgija kaip gydymo metodai buvo taikomi tik išskirtiniams atvejams, o priverstinė hospitalizacija tapo griežtai kontroliuojama juridinėmis priemonėmis.
Tačiau iki šiol reikšmingiausias veiksnys, sąlygojęs judėjimo baigtį, buvo plataus spektro rėmėjų praradimas. Didžia dalimi antipsichiatrinis judėjimas iškilo dėl jo artimo ryšio su kitomis progresyviosiomis kairiųjų koalicijomis, kurios aktyvino šį sąjūdį, prisijungdamos prie jo arba dubliuodamos jo veiklą. Kai silpo studentų, feministiniai, gėjų ir juodaodžių sąjūdžiai, antipsichiatrinis judėjimas nebepajėgė toliau remtis antikultūrinėmis idėjomis. Radikaliuosius kairiuosius ir jų utopinę viziją pasauliniu mastu keitė konservatyvioji politika. Kadangi antipsichiatrinio judėjimo raison d’étre (pranc. egzistavimo prasmė) pagrinde buvo kova prieš institucijas, jis, kaip ir kiti to laikotarpio aktyvistų sąjūdžiai, rizikavo parasti savo svarbą.
Gimstantis psichikos sveikatos vartotojų teises ir interesus ginantis judėjimas tapo pagrindiniu silpstančios antipsichiatrinės koalicijos bendradarbiu, ko taip reikėjo jos atgaivinimui. Nuo tada, kai jį 20a. paskutinio dešimtmečio pradžioje įkūrė buvęs pacientas Klifordas Byrsas (Clifford Beers) ir per organizacijas, tokias kaip „Bendrija prieš psichiatrijos įstaigas“ ir „Nacionalinis psichikos higienos komitetas“, vartotojų judėjimas pasiekė svarbių tarptautinės reikšmės psichikos sveikatos reformų. Jų taktika – formuoti politinius aljansus ir daryti įtaką politikai užuot konfrontavus – patiko konservatorių politikams, pavargusiems nuo pilietinio nepaklusnumo. Judėjimas, kurio vizija buvo pacientų savipagalba, kartu tapo atsaku į vis didėjantį susirūpinimą dėl psichikos sveikatos gydymo išlaidų.
Tačiau vartotojai į antipsichiatrijos judėjimą žvelgė „labiau kaip į intelektualias akademikų pratybas“. Vartotojai siekė, kad jų judėjimas pirmiausia būtų pacientų rankose. Jie neturėjo intereso, kad jiems vadovautų psichiatrai intelektualai, kurie nedaug ką nuveikė „tiesdami pagalbos ranką besipriešinantiems pacientams“. Dėl to, kad antipsichiatrijos judėjime svarbesniu tapo nebe teritorinė įstaiga, o pacientas, jo kūrėjai buvo nustumti į šalį, nors tam judėjimui ir davė pradžią. 1994 m. Apelbaumas (Appelbaum P.S.) pastebėjo: „Dabar, daugiau kaip po trijų dešimtmečių, T.Šašas, Leingas ir jų kolegos jau nebe autoritetai... ir ...daugelis kolegų bei studentų niekados negirdėjo nei apie juos, nei apie jų argumentus, kad psichikos liga – socialinės kilmės mitas.“
Su daugiau kaip puse milijonu deinstitucionalizuotų pacientų atsirado pajėgų išaugti naujajai antipsichiatrinei vartotojų koalicijai. Daug eks-pacientų, įpykusių dėl patirto priverstinio gydymo ir ieškančių paramos bei savo vietos gyvenime, tapo idealiais antipsichiatrinės minties skleidėjais. Jie prisijungė prie radikalių vietos vartotojų grupių, kuriose iškilo naujieji pacientų lyderiai. Leonardas Frankas, „Support Coalition International“ (Tarptautinės paramos koalicija) įkūrėjas, patyręs 80 insulino komų ir gydymą elektrošoku, tapo naujuoju elektrošoko terapijos kritiku. Buvusi pacientė Džudi Čemberlen (Judi Chamberlin), „Psichikos pacientų išlaisvinimo fronto“ bendraįkūrėja, mobilizavo judėjimą, parašiusi knygą „Mes patys: pacientų kontroliuojamos alternatyvos psichikos sveikatos sistemoje“.
Šio judėjimo formavimosi metai JAV išvydo savo antipsichiatriją propaguojančius „išlikėlius“, kurie skelbė apsisprendimo teisę per nedideles, atskiras grupes, kurias sudarė: Pamišėlių išlaisvinimo frontas, Psichikos pacientų išlaisvinimo projektas, Psichikos pacientų išlaisvinimo frontas ir Tinklas prieš psichiatrijos represijas. Atskiri tinklai bendradarbiavo kasmetinėse konferencijose (organizuotose nuo 1973 m. iki 1985 m.), skirtose žmogaus teisėms ir piktnaudžiavimams psichiatrija, per buvusių pacientų leidžiamą biuletenį Madness Network News (Beprotybės tinklo naujienos) (nuo 1972 m. iki 1986 m.) ir kasmetinėse konferencijose Alternatyvos, kurias finansavo Nacionalinis psichikos sveikatos institutas (nuo 1985 m. iki dabar). Panašios grupės susikūrė Kanadoje, o vėliau ir Europoje, kur žodis „išlikęs“ sulaukė daugiau visuomenės kritikos dėl jo sąsajos su holokausto aukomis. Judėjimas ieškojo priemonės, kuri galėtų suvienyti.
Tokią priemonę pasiūlė auganti interneto „pasaulinė bendruomenė“. Daugybė radikaliųjų antipsichiatrijos internetinių svetainių, tokių kaip Tarptautinė paramos koalicija, Piliečių žmogaus teisių komisija, Antipsichiatrijos koalicija ir MindFreedom International, apjungė anipsichiatrinius judėjimus daugiau kaip 30 šalių. Galimybė akimirksniu susisiekti su milijonais reiškė, kad „nepaisant kuklaus narių skaičiaus, vartotojų/išlikėlių sąjūdis...daro reikšmingą sociopolitinę įtaką psichikos sveikatos priežiūros sistemai“. Radikalieji vartotojai nenutraukė neformalių ryšių su konservatyvesnėmis vartotojų organizacijomis, tokiomis kaip Nacionalinis psichikos ligomis sergančiųjų alijansas JAV ir Psichikos sveikatos fondas Anglijoje. Šis neoficialus bendradarbiavimas padėjo visoms vartotojų grupėms daryti vis didesnę įtaką politikai ir apjungti pastangas juridiškai ginant pacientų teises.
Tokios jungtinės pajėgos davė apčiuopiamą rezultatą. 1986 m. išlikėlių-antipsichiatrijos-vartotojų sąjūdžių trejetui pavyko iš JAV Kongreso išsikovoti nepriklausomas apsaugos ir teisių gynimo programas žmonėms, sergantiems psichikos ligomis visose 50 valstijų. Misija tirti pacientų teisių pažeidimus buvo vykdoma gavus įgaliojimą, kad mažiausiai 60 proc. teisių gynimo tarybos narių būtų eks-pacientai arba jų šeimos nariai.
2000 m. Neįgaliųjų nacionalinė taryba – nepriklausoma federalinė agentūra, įpareigota teikti rekomendacijas prezidentui ir Kongresui, išgirdo galingą antipsichiatrinį liudijimą iš pacientų, kurie „psichiatrijos institucijose buvo mušami, įžeidinėjami, izoliuojami, kalinami, prievartaujami, netekę vonios ir maisto privilegijų, fiziškai ir psichologiškai luošinami“. Taryba padarė išvadą, kad „nuolatos pažeidinėjamos žmonių su psichikos negalia, labiau nei bet kokios kitos negalios grupės, teisės ir ...toks Amerikos visuomenės elgesys su psichikos negalios ištiktais žmonėmis yra nacionalinės svarbos reikalas ir nacionalinė gėda“.
Radikalieji vartotojai daug pasitarnavo, kad Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priimtų „1991 m. apsaugos asmenims su psichikos sutrikimais ir psichikos sveikatos priežiūros pagerinimo principus“. 2002 m. scientologijos finansuojama Žmogaus teisių komisija nuolat rašė peticijas Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kad jis kasmet Generalinei Asamblėjai skelbtų pranešimus apie žmogaus teisių padėtį ir pažangą, įskaitant ir psichikos pacientų teises.
Oficialiajai psichiatrijai atrodė sunku rasti kostruktyvų dialogą su augančiu radikaliuoju vartotojų judėjimu. Vartotojų grupės buvo laikomos ekstremistinėmis, neturinčiomis tvirto mokslinio pagrindo ir aiškios vadovavimo krypties. Psichiatrai į juos žvelgė kaip į nuolat siekiančius „apriboti psichiatrų darbą ir sergančiųjų sunkiomis psichikomis ligomis priežiūrą“. Psichiatrija ir toliau kovoja prieš antipsichiatrijos dezinformaciją dėl priverstinės hospitalizacijos, elektrokonvulsinės terapijos, vaikams skiriamų stimuliantų bei antidepresantų ir suaugusiems skiriamų neuroleptikų.
Tuo tarpu radikalieji vartotojai nėra linkę švelninti savo antipsichiatrinės pozicijos dėl institucinės ir biologinės psichiatrijos, profesijos, kuri nesirūpino ir piktnaudžiavo pacientais. Save laikydami „paskutiniąja mažuma“, nepelnytai stigmatizuojama pseudo-mokslinėmis diagnozėmis ir nuneigiama apsisprendimo teise, jie, be abejonės, vaidina svarbų vaidmenį gerinant psichikos sveikatos paslaugas visame pasaulyje.
Dr.D.J.Rissmiler dirba psichiatrijos departamente Niudžersio medicinos ir stomatologijos universitete.
P. Rissmiler mokosi Harvardo Koledže Kembridže, Masačiusetse.
Iš anglų kalbos vertė Monika Nemanytė
Šį straipsnį 2006 m. birželio mėn. Amerikos psichiatrijos asociacija publikavo leidinyje „Psychiatric services“. Straipsnyje cituojamos literatūros sąrašas yra redakcijoje.
Vertėjos pastabos:
Scientologija – 1951 m. rašytojo L.Rono Hubardo (1911-1986) įkurta organizacija. Iš pradžių scientologija buvo pristatoma kaip alternatyva psichoterapijai, 1953 m. L.Ronas Hubardas scientologiją apibūdino kaip „taikomąją religinę filosofiją“.
Pagal scientologijos kritikų apibrėžimą – tai eklektiško pobūdžio sekta, bandanti vaizduoti naują filosofijos, psichologijos pakraipą, „supermokslą“.
Pagal 1962 m. Keno Kizio novelę „Skrydis virš gegutės lizdo“ 1975 m. JAV pastatytas satyrinis filmas-drama pelnė 5 „Oskarų“ apdovanojimus.
Rendlas Makmerfis (Randle McMurphy) (aktorius Džekas Nikolsonas) (Jack Nicholson), atlikdamas bausmę kalėjime, stengiasi išvengti darbo, todėl apsimeta pakvaišusiu. Jo planas apsisuka prieš jį, kai vyras išsiunčiamas į psichiatrijos ligoninę.
Rendlas stengiasi pagyvinti naująją savo gyvenimo vietą, žaisdamas kortomis ar krepšinį su savo likimo draugais, tačiau vyriausioji slaugė seka jį kiekviename žingsnyje...
("Klubo 13 ir Ko žinios", 2006 m. Nr.3/33)
F25.1: 25mg Zoloft, 400mg Seroquel XR, 2000 mg Depakine Chrono
)
