- 2009 01 07, 23:03
#94077
Sveiki, cia kazkada narsiau po interneta ir radau sita straipsneli, mane jis uzkabino ir issisaugojau. Manau daugeliui jis patiks, o gal net pades. Malonaus skaitymo! 
Straipsnis:
Žūtbūtiniai reikalavimai – nerimo šaltinis
A. Ellis teigia, kad iracionalios mintys dažniausiai remiasi žūtbūtinėmis prievolėmis, būtinybėmis, reikalavimais. Nepaisydama aplinkybių ir laiko, aš privalau padaryti gerai ir laimėti bendradarbių pritarimą. Tokie reikalavimai keliami sau ("Man turi pasisekti darbe. Privalau puikiai pasirodyti šiame projekte") arba kitiems žmonėms ("Kiti privalo man padėti, kiti privalo mane gerbti ir mylėti"). Pirmu atveju apima nusivylimas, nevisavertiškumo jausmas, antruoju – kyla pyktis, įniršis. O neišpildomi šie reikalavimai labai dažnai…
Kartais mūsų norai ir reikalavimai būna taip susipynę, kad sunku juos atskirti. Atkreipkite dėmesį – veikiausiai iracionalios mintys jus užvaldė, jeigu:
* Tikite, kad esate nieko verta nevykėlė ("Privalau išlaikyti egzaminą, antraip būsiu žlugusi asmenybė!").
* Dėl savo nesėkmių žeminate ar niekinate kitus ("Onutė privalo man padėti, o jei ne, tegul ta bjaurybė eina velniop!").
* Baisitės ir save gąsdinate ("Siaubinga, kaip blogai elgiuosi su kolegomis").
* "Negaliu to pakęsti" ("Nepakęsiu, kad su manimi taip elgtųsi. Aš to neištversiu!").
* Laikotės "viskas arba nieko", "juoda arba balta" taisyklių ("Aš niekam tikusi, todėl niekas gyvenime man niekada nesiseks, po tokios nesėkmės galiu iškart ieškotis kito darbo…").
Kaip šias mintis pakeisti racionaliomis? A. Ellis siūlo... su savimi pasiginčyti.
Ar jūs mintys atitinka realybę?
Dažnai mūsų iracionalios mintys neatitinka tikrovės. Jei jus graužia iracionali mintis, kad bendradarbiai žūtbūt privalo jumis žavėtis, atkakliai savęs klauskite: "Kodėl jie privalo manimi žavėtis? Dėl kokios priežasties turiu jiems patikti?"
Atsakymas yra negailestingas – kiti žmonės gali pasirinkti mus mėgti, tačiau visai neprivalo to daryti, kaip ir mes neprivalome visų mėgti. Yra priežasčių, kodėl bendradarbiai galėtų jūs mėgti, pavyzdžiui, esate graži ar protinga, tačiau vienam ar kitam žmogui vis tiek galite nepatikti, nepaisant jūsų išvaizdos, intelekto ar didelio entuziazmo. Kitų žmonių pasirinkimai nebūtinai yra tokie kaip mūsų reikalavimai.
Tikindami save, kad žmonės privalo jus mėgti, nusprendžiate, jog baisu, neištveriama, kai kam nors neįtinkate! Ir vėl – ar ši mintis realistiška? Ar tikrai tai mirtinas atvejis? Ar tikrai niekada nebūsite laiminga, jei Petras iš tiekimo skyriaus jumis nesižavės? Pagrindinė priežastis, kodėl jūs negalite būti laiminga, yra ta, jog jūs taip galvojate, bet ne dėl to, kad kažkas jūsų nemėgsta.
Ar šios mintys man naudingos ar žalingos? Kur jos mane veda? Paklauskite savęs: kur ši mintis mane nuves, jei aš jos atkakliai laikysiuosi? Kokie bus rezultatai? Ar tapsiu laimingesnė? Ar tikrai bus siaubinga, jei darbe suklysiu? Būsiu be galo susirūpinusi, kol nebūsiu 100 proc. įsitikinusi, kad viską padariau teisingai, tačiau ir tada nerimausiu, nes vis bijosiu, kad vadovui mano darbas netiks. Akivaizdu, kad iracionalios mintys atneša daugiau skausmo ir žalos negu naudos.
Galvokite racionaliau:
* Griežtus reikalavimus pakeiskite norais, pageidavimais, troškimais.
* Baisėjimąsi, savęs smerkimą pakeiskite situacijos įvertinimu: "Deja, tai blogai."
* Ugdykite toleranciją: "Man nepatinka, tačiau ištversiu."
* Atsisakykite globalaus savęs ir kitų vertinimo: "Aš ar kiti – visi mes esame klystantys žmonės."
Efektyvesnis savęs ir kitų vertinimas
Pasak A. Ellis, žmogaus iracionalų mąstymą sukelia sąlyginė savigarba, kitaip sakant, dažnas iš mūsų save gerbia tik su sąlyga, kad gerai elgiamės ir mums pritaria, su mūsų nuomone sutinka kiti žmonės. Mūsų savigarba labai dažnai priklauso nuo to, kaip mus vertina kiti.
Toks požiūris nepadeda jaustis geriau. Visų pirma esame klystančios būtybės, neretai pasielgiame blogai. Antra, net jei visada elgtumėmės tik gerai, vis tiek atsirastų žmonių, kuriems nepatiktume. Trečia, net jei mane visi mėgsta šiandien, iš kur žinau, kad aplinkinių meilė neapleis rytoj? Sąlyginė savigarba visada yra abejotina ir sukelia nerimą, nevisavertiškumo jausmo išgyvenimą.
Todėl drąsiai rinkitės savo tikslus ir troškimus, o savo mintis, jausmus, veiksmus vertinkite kaip "gera (efektyvu)" ir "bloga (neefektyvu)" pasirinktų tikslų atžvilgiu. Reikia vertinti elgesį, ne savo asmenybę! Derėtų sau sakyti: "Siekdamas savo tikslų, kartais elgiuosi neefektyviai (blogai tikslo atžvilgiu), tačiau kaip žmogus nesu dėl to blogas." Lygiai taip pat reikėtų vertinti ir kitus žmones. Įvertinkite, jei žmogus yra "neteisus" ar "nesąžiningas", tačiau neklijuokite jam melagio ar neišmanėlio etiketės.
"Nerimas dažnai kyla iš savęs, kaip asmenybės, niekinimo. Taip pat nerimas kyla iš kitų žmonių niekinimo. Nerimas, kartu ir pyktis priklauso tai pačiai filosofijai. Kai pasiduodi nerimui – sukyla pyktis, kai pasiduodi pykčiui – atsiranda nerimas. Abu jausmai kyla dėl per didelio kategoriškumo, kad žmonės esą jokiu būdu negali elgtis blogai, o jei taip elgiasi, juos reikia pasmerkti."
Straipsnis:
Žūtbūtiniai reikalavimai – nerimo šaltinis
A. Ellis teigia, kad iracionalios mintys dažniausiai remiasi žūtbūtinėmis prievolėmis, būtinybėmis, reikalavimais. Nepaisydama aplinkybių ir laiko, aš privalau padaryti gerai ir laimėti bendradarbių pritarimą. Tokie reikalavimai keliami sau ("Man turi pasisekti darbe. Privalau puikiai pasirodyti šiame projekte") arba kitiems žmonėms ("Kiti privalo man padėti, kiti privalo mane gerbti ir mylėti"). Pirmu atveju apima nusivylimas, nevisavertiškumo jausmas, antruoju – kyla pyktis, įniršis. O neišpildomi šie reikalavimai labai dažnai…
Kartais mūsų norai ir reikalavimai būna taip susipynę, kad sunku juos atskirti. Atkreipkite dėmesį – veikiausiai iracionalios mintys jus užvaldė, jeigu:
* Tikite, kad esate nieko verta nevykėlė ("Privalau išlaikyti egzaminą, antraip būsiu žlugusi asmenybė!").
* Dėl savo nesėkmių žeminate ar niekinate kitus ("Onutė privalo man padėti, o jei ne, tegul ta bjaurybė eina velniop!").
* Baisitės ir save gąsdinate ("Siaubinga, kaip blogai elgiuosi su kolegomis").
* "Negaliu to pakęsti" ("Nepakęsiu, kad su manimi taip elgtųsi. Aš to neištversiu!").
* Laikotės "viskas arba nieko", "juoda arba balta" taisyklių ("Aš niekam tikusi, todėl niekas gyvenime man niekada nesiseks, po tokios nesėkmės galiu iškart ieškotis kito darbo…").
Kaip šias mintis pakeisti racionaliomis? A. Ellis siūlo... su savimi pasiginčyti.
Ar jūs mintys atitinka realybę?
Dažnai mūsų iracionalios mintys neatitinka tikrovės. Jei jus graužia iracionali mintis, kad bendradarbiai žūtbūt privalo jumis žavėtis, atkakliai savęs klauskite: "Kodėl jie privalo manimi žavėtis? Dėl kokios priežasties turiu jiems patikti?"
Atsakymas yra negailestingas – kiti žmonės gali pasirinkti mus mėgti, tačiau visai neprivalo to daryti, kaip ir mes neprivalome visų mėgti. Yra priežasčių, kodėl bendradarbiai galėtų jūs mėgti, pavyzdžiui, esate graži ar protinga, tačiau vienam ar kitam žmogui vis tiek galite nepatikti, nepaisant jūsų išvaizdos, intelekto ar didelio entuziazmo. Kitų žmonių pasirinkimai nebūtinai yra tokie kaip mūsų reikalavimai.
Tikindami save, kad žmonės privalo jus mėgti, nusprendžiate, jog baisu, neištveriama, kai kam nors neįtinkate! Ir vėl – ar ši mintis realistiška? Ar tikrai tai mirtinas atvejis? Ar tikrai niekada nebūsite laiminga, jei Petras iš tiekimo skyriaus jumis nesižavės? Pagrindinė priežastis, kodėl jūs negalite būti laiminga, yra ta, jog jūs taip galvojate, bet ne dėl to, kad kažkas jūsų nemėgsta.
Ar šios mintys man naudingos ar žalingos? Kur jos mane veda? Paklauskite savęs: kur ši mintis mane nuves, jei aš jos atkakliai laikysiuosi? Kokie bus rezultatai? Ar tapsiu laimingesnė? Ar tikrai bus siaubinga, jei darbe suklysiu? Būsiu be galo susirūpinusi, kol nebūsiu 100 proc. įsitikinusi, kad viską padariau teisingai, tačiau ir tada nerimausiu, nes vis bijosiu, kad vadovui mano darbas netiks. Akivaizdu, kad iracionalios mintys atneša daugiau skausmo ir žalos negu naudos.
Galvokite racionaliau:
* Griežtus reikalavimus pakeiskite norais, pageidavimais, troškimais.
* Baisėjimąsi, savęs smerkimą pakeiskite situacijos įvertinimu: "Deja, tai blogai."
* Ugdykite toleranciją: "Man nepatinka, tačiau ištversiu."
* Atsisakykite globalaus savęs ir kitų vertinimo: "Aš ar kiti – visi mes esame klystantys žmonės."
Efektyvesnis savęs ir kitų vertinimas
Pasak A. Ellis, žmogaus iracionalų mąstymą sukelia sąlyginė savigarba, kitaip sakant, dažnas iš mūsų save gerbia tik su sąlyga, kad gerai elgiamės ir mums pritaria, su mūsų nuomone sutinka kiti žmonės. Mūsų savigarba labai dažnai priklauso nuo to, kaip mus vertina kiti.
Toks požiūris nepadeda jaustis geriau. Visų pirma esame klystančios būtybės, neretai pasielgiame blogai. Antra, net jei visada elgtumėmės tik gerai, vis tiek atsirastų žmonių, kuriems nepatiktume. Trečia, net jei mane visi mėgsta šiandien, iš kur žinau, kad aplinkinių meilė neapleis rytoj? Sąlyginė savigarba visada yra abejotina ir sukelia nerimą, nevisavertiškumo jausmo išgyvenimą.
Todėl drąsiai rinkitės savo tikslus ir troškimus, o savo mintis, jausmus, veiksmus vertinkite kaip "gera (efektyvu)" ir "bloga (neefektyvu)" pasirinktų tikslų atžvilgiu. Reikia vertinti elgesį, ne savo asmenybę! Derėtų sau sakyti: "Siekdamas savo tikslų, kartais elgiuosi neefektyviai (blogai tikslo atžvilgiu), tačiau kaip žmogus nesu dėl to blogas." Lygiai taip pat reikėtų vertinti ir kitus žmones. Įvertinkite, jei žmogus yra "neteisus" ar "nesąžiningas", tačiau neklijuokite jam melagio ar neišmanėlio etiketės.
"Nerimas dažnai kyla iš savęs, kaip asmenybės, niekinimo. Taip pat nerimas kyla iš kitų žmonių niekinimo. Nerimas, kartu ir pyktis priklauso tai pačiai filosofijai. Kai pasiduodi nerimui – sukyla pyktis, kai pasiduodi pykčiui – atsiranda nerimas. Abu jausmai kyla dėl per didelio kategoriškumo, kad žmonės esą jokiu būdu negali elgtis blogai, o jei taip elgiasi, juos reikia pasmerkti."
labai patiko straipsnis
