Moderatorius: Astro-Meška

Parašėnemoku
#139047
kunigaikštisMyškinas rašė:Tegul knygučių daugiau pasiskaito... kiek rimtesnių nei "paršiuko Čiuko nuotykiai"... ar tikrai nebuvo...

Čia tokia kaimietiška (atsiprašau už tai, kad įžeidžiu kaimą, tiesiog toks posakis) ir kvaila nesąmonė, kad man net pritrūksta žodžių atsikirsti.
Vartotojo avataras
Parašė smekla
#139051 Jaučiu atsikirsčiau: "Taip, tai nauja šių laikų liga. Ir sunkiai išgydoma!"
Parašė Sunrise
#147425 Na, mama ir sesutė žino, kad lankiausi pas psichologą, o kas tiksliau, tai pranešt nebus jau taip sunku. Bet neįsivaizduoju kaip pasakyti savo vaikinui... Kartu esam 2 metus, pirmus metus pradraugavom būdami skirtinguose šalyse (jis užsieny, aš LT), prieš porą mėn jis išskrido vėl. Aš jį labai myliu ir jaučiu jog jis mane irgi, tačiau per tuos metus kai pradėjom kartu gyvent buvo visko... 3 kartus skyrėmės, bet vis negalėdavom išsiskirt, per mėnesį bent kartą rimtai pykdavomės, aš apsiverkdavau, o jis sakydavo "išmok būt stipri, o ne verk kaip vaikas". Žiaurūs žodžiai ir norėčiau IŠMOKTI, spjaut į viską ir pradėt gyvent kitaip, deja nėra taip lengva... Taigi po pykčių kalčiausia būdavau aš, nes anot jo malu š... Taip galvodavau ir pati. Tuo metu man labai reikėdavau palaikymo, bet vietoj jo gaudavau moralą (tai gerai, bet gal ne šiuo mano atveju), stengdavausi dėl jo, dėl savęs, bet kartais santykiai būdavo įtempti... Dabar jis gyvena užsieny ir nežinau kada sumastys grįžti, aš žadu dar porą metų studijuoti, kaip ir galėčiau nieko nesakyti, bet juk jis mano artimas žmogus, o tokių dalykų slėpt juk negalima... Tik bijau, kad pradės kaltint save dėl mano depresijos (jam ji irgi kažkada buvo, nenorėčiau, kad būtumėm abu depresuoti)... Taip pat turiu palikt jam pasirinkimo laisve arba paleist jį arba kentėt nuo menęs... Šiaip prieš jam išvažiuojnt pažadėjau pasikeist iki ateinančios vasaros. Bet pažadas tik pradėtas vykdyti... Nebežinau... Man baisu, jog jis gali nuo manęs nusisukt :verysad: Nors jam galbūt paaiškėtų mano eglesio priežastys ir kodėl vis nenorėdama "padarydavau jam skauda"... Kaip jam tai pranešt?
Parašėvers
#147428 Taigi, Sunrise, depresija tavęs nepakeitė! Ligos diagnozė, gydytojo ištarti žodžiai tavęs nepakeitė! Tau juk depresija ilgą laiką, bet apie tai nežinojai, nežinojo ir tavo vaikinas, kuris tave matė. Tu nuo to niekaip nepasikeitei, tai tik priežastis liūdnai nuotaikai. Pagalvok, net ir pliusas, kad sužinojai, kodėl tavo tokios nuotaikos - dabar galėsi pagyt ir būt linksma, gyvybinga, nebe liūdna, ir tavo vaikinui bus geriau, abu laimingesni būsit! Tavo vaikinas pats sirgęs, tai tave kuo puikiausiai supras. Tau pasisekė, kad turi tokį artimą žmogus, kuris pats pergyvenęs tokias būsenas. Juk jis pasveiko? Pasveiksi ir tu. Ir būsi dar žavesnė jam, nei dabar, kokią jis kartais pažįsta, lūdną, ar ne taip? :flo :angel
Vartotojo avataras
Parašė dangiska
#147464 labai teisingai vers pasake...zmones sirge tikrai supranta ir jiem daug lengviau papasakot..tikrai nemanau kad nusisuks , o kaip tik supras , kodel tau buvo tokios nuotaikos...
Vartotojo avataras
Parašė dangiska
#147617 apie mano liga zino tik mama, daugiau niekam nesakau....is pradziu buvo jai sunku, gal nesuvoke kaip man blogai...nes ji gan isteriskas ir nervingas zmogus...bet dabar jau neberekia ant manes...isplauna indus kai nebesugebu..isklauso ..nuveda jei kur bijau viena eiti...o nuo kitu zmoniu as vis labiau tolstu, nes nebemoku su jais bendraut...ir nebeturiu tam jegu...
Parašė Sunrise
#147628 Ačiū vers, kartais logiški pastebėjimai iš šono tikrai reikalingi, nes dažnai panikuoju be reikalo... Nepasikeičiau, tik zužinojau kas man yra ir db turiu stengtis nepasiduot šiai bjauriai ligai!
Vartotojo avataras
Parašė Silva
#147688 Manau tavo draugas tikrai tave supras ir myles, dar labiau tausos ,nes pats yra tai patyres.Nenusisuks jis nuo taves
Parašė Sunrise
#147764 Ačiū Silva už palaikymą :) apie jo depresiją tai galiu pasakyt, kad ji lengvesnės formos buvo ir trumpesnė už maniškę. Aplankė jį po ilgalaikių santykių nutraukimo ir truko, berods, pusmetį. Tačiau jam padėjo draugas ir jo valia. Į daktarus jis nesikreipė... Tiesiog baisu, nes jis toli nuo manęs, o aš čia LT ir bijau, kad nepradėtumėm tolti viens nuo kito..
Vartotojo avataras
Parašė nakviša
#149190 Mano artimieji supranta,palaiko kaip gali...O aplinkiniai net nežino,savo aplinkoje neturiu gerų draugių(jos gyvena kituose miestuose),perdaug nesipasakoju-dauguma vistiek nesuprastų,anot vienos giminės-depresija-tinginių liga :achtung
Vartotojo avataras
Parašė enya
#153190 mano artimieji sako, kad as tingine ir egoiste. niekaip jie nenori pripazinti tokios ''orines'' ligos.kai bandau pasiguosti, kad neturiu energijos visiskai ir negaliu nieko daryti, gaunu ''malonu'' patarima: ''atsikelk anksciau ir eik sportuot, dings visos ligos''. jo... naivu...
Vartotojo avataras
Parašė kukas
#153225
enya rašė:mano artimieji sako, kad as tingine ir egoiste. niekaip jie nenori pripazinti tokios ''orines'' ligos.kai bandau pasiguosti, kad neturiu energijos visiskai ir negaliu nieko daryti, gaunu ''malonu'' patarima: ''atsikelk anksciau ir eik sportuot, dings visos ligos''. jo... naivu...


Užjaučiu warm pasistenk į tai nereaguoti,nes tie kas taip sako visiškai nesupranta kaip tu jautiesi. Gaila , bet tai gali suprasti tik tie kas šia liga prasirgo.
Vartotojo avataras
Parašė Meta
#155117 Mano mama nieko nesupranta, nesugeba suprasti ir nenori. Laiko mane tingine ir egoiste. Mano elgesio bedas nuo vaikystes nurasydavo genams, tevo aisku, ne jos, nes ji gi baisiai teisingai gyvena... :D Buvo kalbinta ir draugu ir psichologu, efektas trumpalaikis. Jei jos smegenys sugebetu kanors kitko ismastyt apart tinginystes ir blogo charakterio - butu vaikystej jau pastebejus tam tikrus signalus, jei ne, tai paauglystej jau tikrai buvo galima kazka izvelgti.
Kai buvau 19 ir iskrieciau savo pirma poksta, ligonines psicholigas jai siule kazka daryt... Bet nieko ji nedare. Tyliai nekenciu jos uz tai kad nepadejo man savu laiku, nebuciau tiek kentejus ir priejus depresijos, o labiausiai tai saves nekenciu uz tai kad vis griztu i jos namus. Ji nera blogas zmogus, dar isteriskas, panikuojantis, uzkrieciantys panika, tiesiog jai nelemta suprasti kaikuriu dalyku... Per daug paprastas, tvarkingas, netgi banalus zmogus. Ji man ir padeda ir zudo.
Tevas mano irgi nelabai ikerta, kartais kaltina, bet jei kas - pirmas i pagalba atbegs, labai palaiko zinojimas kad kazkas tavim tiki, kad kazkam rupi tavo pasiekimai, mano amziuje jau netu rupet tokie dalykai, bet man labai rupi. Mane pagirimai labiau skatina veikti nei kritika, todel teva kazkaip labiau vertinu nei mama, jei atvirai.
Turiu begale pazistamu, vieni zino, kiti ne, vieni smerkia, kiti palaiko, kiti zavisi, drauges kurios turetu kaip niekas suprast, kurios isgyvena ir baisesniu dalyku sugeba netiket, pavydet kaikuriu dalyku. Dabar berasydama supratau, jog neturiu zmogaus kuris pilnai suprastu, bet tai dar ir todel, kad daznai nebunu savimi. Ir vel prirasiau visa lapa...
Parašė Sunrise
#155370 Įsivaizduju kaip tau nelengva Meta... Man atrodo visiems sergantiems reikalingas palaikymas, tikėjimas jais, nes tai veikia kaip paskatinimas, toks vidinis varikliukas... :)
Vartotojo avataras
Parašė Blue
#155682
enya rašė:mano artimieji sako, kad as tingine ir egoiste. niekaip jie nenori pripazinti tokios ''orines'' ligos.kai bandau pasiguosti, kad neturiu energijos visiskai ir negaliu nieko daryti, gaunu ''malonu'' patarima: ''atsikelk anksciau ir eik sportuot, dings visos ligos''. jo... naivu...

Pas mane tas pats + dar draugas pastoviai priekaistauja uzsiimk kuo nors ir pan.... ai zodziu