depresijosklubas.lt

- 2009 10 01, 08:00 #151709 Daug kas jų turim. Pasidalinkit. :jap

Štai maniškis:

Yra vienatvė, kai lieki be draugo,
Kurio tau niekas niekad neatstos.
Ir traukia medis, vieškelis, kur saugo
Atminimus draugystės prarastos.

Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
Kuri palaužia kaip liga sunki,
Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
Tik abejingą žvilgsnį sutinki.

Kai tavo skundo liūdesy negirdi,
Nemato sielos, prislėgtos ledais
Žmogus, kuriam paskyrei širdį,
Kuri rinkais iš tūkstančių kadais...

Vincas Giedra, 1955

"Būk savimi. Visos kitos vietos jau yra užimtos."
O. Vaildas

Citata iš:http://www.mukatanas.blogspot.com/search/label/Sunkumai

- 2009 10 02, 16:12 #152162 Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštinau save.
Nors tikėjimo ir meilės stinga,
Aš dabar esu labai protingas,
Šalto liūdesio erdvėj sustingęs,
Ašarom ledinėm akyse,
Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštinau save.


Mačernis

- 2009 10 03, 12:51 #152424 Kol dar nebuvau mama,
Nebuvau laikiusi klykiančio vaiko vien tam,
Kad gydytojai galėtų apžiūrėti
Ar paskiepyti.
Niekada neverkiau matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada nesėdėdavau naktį
Žiūrėdama į miegantį vaiką.
Kol dar nebuvau mama,
Niekad nelaikydavau rankose miegančio vaiko,
Nes gaila padėti.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.

Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.
Kol dar nebuvau mama,
Nežinojau ką reiškia jausti,
Tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno.
Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra
Pamaitinti alkaną kūdikį.
Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug.
Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas
Galėtų paversti mane tokia svarbia.
Kol dar nebuvau mama,
Aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių
Tiesiog įsitikinti, kad viskas…tvarkoje.
Ir niekada nejutau tos šilumos,
Džiaugsmo,
Meilės,
Stebuklo,
Pasitenkinimo būti mama.
Aš nežinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama…

Tu dar nevaikštai

Tu dar nevaikštai, bet tu jau atėjai
Iš meilės ir manęs – ant mano rankų
Tu dar nesiglaudi, nes nieko nebijai,
Aš tik jaučiu kvėpavimą – lyg paukščio tankų.

Tu dar juokingai mažas, bet tu tikrai esi.
Jeigu ant šieno trys šešėliai artimi, žydri ir taikūs.
Jeigu sekundės – mažojo šešėlio judesy, jos jau fiksuojamos.
Ir nebeslinks pro šalį laikas.

Tu dar neprabilai, o aš juk pirmutinė tavo atrama,
Kol kambarys dar supasi, kol grindys traška.
Aš tavo pirmas žodis – aš MAMA
Pati pradžia, ir pirmas šuolio taškas.

Gal nevaikštom po širdį purvinais batais-ten purvo ir taip daug

- 2009 10 03, 13:05 #152434 Ir dar labai gražūs Virtual eilėraščiai visi

Gal nevaikštom po širdį purvinais batais-ten purvo ir taip daug

- 2009 10 03, 14:13 #152440 Eos

skaičiavau penkiais pirštais
nepamiršau – penkiais pirštais
kad tu prasmegtum
tačiau nemirtum

pirštinę kreivą
pasiuvau
kad nesikeikčiau

galiukus, blyn, nugraužiau
nes suledėjo
tau buvo
šalta

tarp slidininkų
urlaganų
ir daugiaaukščių

nugraužiau
tuos pirštinių galiukus
su putom nasruos

o kaip
blyn, kitaip
rausvapirštę Eos
tave

prisikviesti,

kaip?


Marius Burokas

- 2009 10 03, 20:08 #152505 Aš jau negaliu, atleisk...
Ir susiplėšyt noriu į dalis!
Buvau ne toks, neteisk,
Suprask - aš nebemiegu naktimis.

Klaidų vėl pridariau...
Ar tai svarbu?
Mylėjau, išdaviau ir palikau -
Juk neatleisi iš tiesų...

Ir vėl tos akys, tos lūpos...
Lyg besmegenis tirpstu.
Nuo širdies šarvai atsilupo,
Tačiau nemylėsi vėl tu.

Pelenais pro balkoną, lyg sniegas... Degu!
Ir nukloju saulės pamirštą gatvę.
Pašauk nors šį kartą... Vardu...
Žudyk ne mane, o vienatvę!




Kai perskaičiau šitą eilėraštį - teko n-tąjį kartą nuskęst. Tąkart, dabar ir visada jis man atrodys pilnas jausmų, emocijų...išpažinties...

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2009 10 17, 20:00 #155048 A. Nyka-Niliūnas

Iliūnei

Kažko įnirtęs blaškos vėjas
Ir snaudžianti šviesa ant stalo krinta…
Aš tik pabūt ir paklausyt šitam name norėjau
Ir miegančios vaikystės sapnus gaivinti.
Už lango medis. Susimąstę šakose varnai,
Lyg gedulo skraiste paslėpę liūdesį sparnais.

Man atneša tave ant rankų juodas paukščių takas,
Tave, jaunystei amžinai sunykusią.
Aš su tavim kadais klausiau, ką liepos šneka, –
Kaip laumės padrikais plaukais ir ant galvų vainikais.

Varnai, liūdnai kranksėdami, pasikelia į naktį,
Lyg rūstūs pranašai, atnešę sunkų nerimą:
Ten tu eini, kuri galėdavai žvaigždes uždegti
Ir saulei liepdavai sugrįžti iš už marių.

Aš įtempiu ausis ir vėl klausausi išsigandęs,
Kaip alksniai žvilgančiais sidabro skydais,
Kažin ką švokšdami, upokšniu brenda
Ir tiesia į mane rankas, pagrobt norėdami
Ir keršyti, kad ji iš šių namų išklydo
(Jie saugo vaikystėjė kiekvieną josios pėdą).

Laukai ir girios ima šaukt: – Iliūne!
Iliūne! – lyg mane ramindami.
(Už lango debesys per dangų griūna
Ir pro egles mėnulis spindi.) –
Iliūne! – šaukia vėjas, pasirėmęs ant šakos, –
Iliūne! – kas tave man suieškos?.. –

Ir jis pabudina sapnus. Tenai krantai ir daubos,
Kur naktys bėgo, gluosniams draskantis iš džiaugsmo,
Ir aukštas skliautas, vienišus mus užmirštam pasauly gaubęs,
Kur aš tau, žaidžiančiai drėgnam smėly, meldžiausi.

Ilgai dar jis ten blaškosi už vartų
Ir mūsų pasakiškos laimės dainą ūžia,
O aš, vaikystės knygą atsivertęs,
Klausau, kaip medis sunkiai verkia,
Mėgindamas sudėt žaislus sudužusius.


Ir šiaip gerbiu, žaviuosi ir savotiškai myliu tiek A. Nykos-Niliūno asmenybę (apie kurią daug galima sužinoti jo išleistuose dienoraščiuosi), tiek poeziją. =)

- 2009 10 17, 20:15 #155050 Judita Vaičiūnaitė

KASDIEN

suplėšyti popieriai mėtosi tarsi skeveldros,
kai kambario kevalas trūksta
nuo gimstančių žodžių...
Kasdien prie subėgančių gatvių – prie upės žiogių
girdžiu tavo gyvą pulsą.
Bet tu – skafandras.
Tu – miestas iš spengiančio stiklo,
skardos ir betono,
ir reikia jėgos, kad iš ketverto sienų išnertų,
kad strofos, išlietos iš saulės,
iš griausmo,
iš nervų
kaip indai supiltų sau vasaros dangų geltoną...

1963

Na, aš dedu ne tiek mėgstamiausius eilėraščius, kiek mėgstamiausius poetus. O jau tų poetų poezijos didžioji dalis man laaabai patinka.

- 2009 10 19, 23:05 #155374 Čia tokį Felixą Dennį aptikau ir jo eilėraščiai man netgi labai patiko.
http://www.youtube.com/watch?v=64-bHvDcgQQ

Visiems tikriausiai žinomas Edgar Allan Poe ir šie eilėraščiai bent man tai tikrai žavingi.
http://www.youtube.com/watch?v=FfqseSLQLfY
http://www.youtube.com/watch?v=cLSmhpwLdEQ
http://www.youtube.com/watch?v=JgeaqpmqUT8

- 2009 10 26, 14:37 #156375 Išėjau aš vieną vakarą į gatvę
Gatvę juodą, gatvę purviną ir šlykščią.
Nieks nelydi, nesutinka, nepasiūlo
Apliūdėti mano laimę vakarykščią.

Buvo rūkas. Drėgnos tvoros, kreivos lūšnos.
Kažkas verkė, kažkoks balsas toly spiegė...
O rūke kaip žiburiai pakibę žodžiai:
Tavo laimė ir beprasmė, ir bejėgė.

Kažkur ore šniokštė šakos, staugė vielos,
Vielos staugė, vėjas daužė seną skardą.
Kažkas šaukia. Klausia vardo? Ne tai monai
Pamiršau aš vakar dieną savo vardą.

Nesustojau, nepatyriau, kas ten šaukia,
Tik ėjau per gatvę juodą, gatvę šlykščią
Į tą naktį, į tą rūką, į tą vėją
Apliūdėti savo laimę vakarykščią.

V. Mykolaitis - Putinas

Laimė yra kaip sveikata, jei nejauti - vadinasi ji yra

- 2009 10 26, 20:08 #156449 D. Kajokas

Aš taurę perpyliau,
ir nuriedėjo lašas
Siaura auksuota kojele,
nepastebimas, mažas.
Lašelis, kai šalia tiek vyno...
Per vėlai tesupratau,
Kad vien tik jis palaima būtų man atnešęs.

- 2009 10 30, 10:22 #157187 Nenorėki būti per daug dorovingas
Kaip tas išsilaižęs šventeiva.
Tebūnie tavo sieloj kai kas ydinga,
Kai kas nesuderinta,kreiva.

Sutiksi ne vieną sielą ligotą
Ir širdį su nuodėmės randu giliu.
Palik tada už durų savo šviesų protą
Kartu su dorovės trumpu masteliu.

Šventeivos kaip cukrus saldi šypsena
Ir akys į dangų pakeltos.
Tačiau širdis klampaus dumblo pilna,
Jis visas kaip ledo luitas šaltas.

Tegu tavo žvilgsnis dažnai bus rūstus.
Jei suklupsi, iš pikto apmaudo verki,-
Bet klystančiam būk visados atlaidus
ir kenčiančio niekad nesmerki.

V.Mykolaitis - Putinas, 1959

Laimė yra kaip sveikata, jei nejauti - vadinasi ji yra

- 2009 11 19, 19:40 #162023 H. Radauskas
Pasaka

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

- 2009 11 29, 18:18 #164512 Tradicinis

Viskas yra prasminga.
Niekas prasmės neturi.
Mato tasai, kas žiūri:
aušta virš Vilniaus, sninga.
Spengiančią įtampos tylą
girdi tasai, kas klausos.
Sninga vos vos. Ir rausvas
brėkšmas danguj įskyla.
Tai, kas ryškėja šį rytą –
tūkstančius metų nokinta.
Viskas yra užrakinta.
Niekas neuždaryta.


1996
Marčėnas, Aidas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

- 2009 12 03, 23:12 #165494 PASAKA APIE NEPAŽĮSTAMUS ŽMONES

Jie stovi ratu
Ir žiūri.

Paėmęs saują,
Klausiu:
„Ar tai ta pati
Žemė?“

Jie tyli, žiūri,
Nesupranta.

Atsigeriu lietaus
Ir klausiu:
„Ar tai iš to paties
Dangaus?“

Jie tyli, žiūri,
Nesupranta.



Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990