depresijosklubas.lt

[Agni]

- 2007 10 30, 21:40 #1529 Daugelis zmoniu yra isderinti,
sudauzyti ir subraizyti nuodemingo gyvenimo,
ir begalvei miniai jie siulomi uz grasius,
visai kaip tas senas smuikas...
stiklas vyno, zaidimai, -
ir zmogus keliauja i aukciona.
jis keliauja - vienas, jis keliauja - du,
jis jau beveik iskeliaves.
bet ateina meistras ir kvaila minia
niekaip nesupranta, kaip
jam prisilietus suskamba zmogaus siela.

Myra B. Welch

[Agni]

- 2007 10 30, 21:42 #1530 Jeigu siela sviesi,
grazus ir zmogus.
jei zmogus grazus,
tai ir namai jaukus.
Jei jaukus namai,
tai ir tauta laiminga.
Jei laiminga tauta,
bus taikus pasaulis!

Kinu ismintis

[Agni]

- 2007 10 30, 21:44 #1531 Kada nors, pazaboje vejus, juru potvynius ir atoslugius, bangas ir zemes traukos jega, pasitelksime Dieva ir isgausime meiles energija. Tuomet - antraji karta pasaulio istorijoje - Zmogus bus atrades ugni.

Teilhardas de Chardinas

[Agni]

- 2007 10 30, 21:46 #1532 Skleiskite meile visur, kur tik einate, bet pirmiausia - savo namuose. Dovanokite ja vaikams, zmonai ar vyrui, salia gyvenanciam zmogui...Tegu visi, ateje pas jus, iseina geresni ir laimingesni. Bukite gyva Dievo gerumo israiska. Teatsispindi gerumas jusu veiduose, akyse, sypsenoje ir siltame pasisveikinime.

Motina Terese

[Agni]

- 2007 10 30, 21:48 #1533 Negasdink manes! Paguosk mane!

Uzrasas ant automobilio sono.

[Agni]

- 2007 10 30, 21:49 #1534 Kad isgyventume mums butini keturi, kad isliktume - astuoni, o kad augtume - dvylika apsikabinimu per diena.

Virginia Satir

- 2007 10 31, 10:24 #1569 Didelėje kančioje maži skausmai atrodo veik nejuntami, ir priešingai, kai likimas neskiria didelės kančios, mus kamuoja net menkiausi vargai ir nemalonumai
A. Šopenhaueris

- 2007 10 31, 11:45 #1584 Laimė - tai nepaprastas dalykas: labai sunku ją rasti savy ir visai neįmanoma - kitur. — N.S.R. de Šamforas

Lauryna Luničevaitė
"Tylos metai"


Pavasariais tyliai srovena
Gyvenimas man tarp pirštų.
Aplinkui viskas gyvena,
o aš - tylutėliai mirštu.

Nubudus randu pasaulį
Dar truputėlį šiltesnį.
Ir pastebiu, kad numiręs
Tampi į save panašesnis.

O vasarą tyliai juokias
Gyvenimas man tarp pirštų.
Visi šį sezoną tuokias,
o aš - tylutėliai mirštu.

Nubudus randu pasaulį
Truputį labiau nebylų.
Po pilvą skraido drugeliai,
Ir aš suprantu, kad myliu.

Ir rudenį tyliai šoka
Gyvenimas man tarp pirštų.
Nuo judesio darosi bloga
Ir aš tylutėliai mirštu.

Nubudus randu pasaulį
Įgavusį keisto baltumo.
Kažkas mane švelniai kutena,
Ir aš atrandu artumą.

Viduržiemį tyliai miega
Gyvenimas man tarp pirštų.
Krentu širdimi į sniegą
Ir tyliai tyliai numirštu.

Ir sniegas aplinkui tirpsta,
Ir ima tyliai sroventi
Pavasaris man tarp pirštų,
Man šitaip noris gyventi
Ir aš - kažkodėl - nemirštu.

- 2007 10 31, 11:54 #1587 Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris ,nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių. ( M. Montenis).

Manau, kad vienintelis dalykas, kurio dėka mes galime žiūrėti į savo pasaulį be pasibjaurėjimo, yra grožis, kurį žmonės kartais sukuria iš chaoso. Jų tapyti paveikslai, jų sukomponuota muzika, jų parašytos knygos ir jų pačių gyvenimas. Iš viso to pats gražiausias dalykas yra gražus gyvenimas. Tai tobulas meno kūrinys. ( V.S.Moemas „Dažytas vualis“.)

Nori pagauti kiškį ? ...atsistok už medžio ir skleisk morkos garsus

- 2007 10 31, 15:33 #1645 Laimė

„Ilgus metus man atrodė, kad tikrasis gyvenimas jau tuoj tuoj prasidės. Tačiau kelyje visuomet atsirasdavo kokia kliūtis, kažką prireikia nuveikti, kažkiek laiko sugaišti, grąžinti kokią skolą, pabaigti darbą. Tada jau prasidės gyvenimas. Galų gale suvokiau, kad pati pagrindinė kliūtis gyventi buvo mano paties gyvenimo būdas. "Aš supratau, kad nėra kelio į laimę. Laimė yra kelias. Brangink kiekvieną minutę. Jos tau taps dar brangesnės, jei skirsi tą laiką kažkam ypatingam....tokiam ypatingam, kad būtų verta dalintis. Atsimink, laikas nieko nelaukia.
Taigi užteks laukti kol baigsi mokyklą, į ją grįši, numesi dešimt kilogramų svorio, vėl juos priaugsi, kol vaikai pradės savarankišką gyvenimą, kai imsies darbo, kol išeisi į pensiją, kol sukursi šeimą ir išsiskirsi...iki Penktadienio nakties, iki Sekmadienio ryto, kol įsigysi naują namą ar automobilį, kol už šiuos pirkinius išsimokėsi... iki pavasario, iki vasaros, iki rudens, iki žiemos, iki pirmos ar penkioliktos dienos.... kol išgersi kokteilį, kol galutinai pasigersi, kol mirsi ir kol vėl gimsi... Ir visa tai tik tam, kad suprastum, kad nėra geresnio laiko būti laimingam kaip dabar. Laimė yra kelionė, o ne tikslas. Dirbk taip, lyg tau nereikėtų pinigų, Mylėk taip, lyg niekad nebūtum buvęs įskaudintas, Šok, lyg niekas tavęs nematytų...“

Alfredas D. Souza

- 2007 10 31, 15:34 #1646 Langas

Vienoje mažoje didelės ligoninės palatoje gulėjo du sunkiai sergantys vyrai. Tame gana mažame kambaryje buvo tik vienas langas, pro kurį galėjai matyti pasaulį. Vienas iš vyrų turėjo valandų valandas sėdėti lovoje popiet dėl gydymo. Jo lova stovėjo visai prie lango. O kitas vyras visą savo laiką praleisdavo gulėdamas ant nugaros.
Kiekvieną popietę ateidavo vyro, gulinčio arčiau lango, laikas. Jis atsisėsdavo prie lango ir pasakodavo viską, ką mato lauke. Pro jį matėsi parkas su ežeru, pilnu plaukiojančių ančių ir gulbių. Jų lesinti duona ar leisti mažų laivelių ateidavo vaikai. Susikibę už rankų tarp medžių vaikščiodavo jauni įsimylėjėliai. Parke augo gėlės, žaliavo pievelės, buvo žaidimų aikštės. O už jo medžių viršūnių iki pat horizonto driekėsi nuostabus miestas.
Vyras, gulintis ant nugaros, visko, ką pasakoja jo draugas, klausydavosi mėgaudamasis kiekviena minute. Jis išgirsdavo, kaip netoliese vaikas įšoka į ežerą, kokios gražios merginos su savo vasarinėmis suknelėmis. Jo draugo pasakojimas leisdavo jam pasijusti taip, tarsi pats matytų visa tai, kas vyksta lauke.
Vieną puikią popietę jį aplanko sunkios mintys: kodėl vyras prie lango gali mėgautis viskuo, ką mato? Kodėl to pamatyti niekada nebegalės jis? Vyrui buvo gėda, tačiau kad ir kaip stengėsi apie tai negalvoti, vis labiau norėjo ką nors pakeisti. Jis ką nors tikrai sugalvos!
Vieną naktį, jam gulint ir spoksant į lubas, kitas vyras staiga atsibudo ir kosėdamas bei dusdamas vis stengėsi apgraibomis surasti mygtuką, kad galėtų pakviesti seselę. Gulintis ant nugaros stebėjo jį nejudėdamas - net tada, kai šis nustojo kvėpavęs. Ryte seselė vyrą rado mirusį ir jo kūną išvežė.
Vos pasitaikius progai, antrasis vyras paprašė jo lovą patraukti arčiau lango. Kad būtų patogiau gulėti, jie jį patraukė, apklostė. Vos tik seselė išėjo, kęsdamas skausmą žmogus sunkiai pasirėmė ant alkūnės ir pažvelgė pro langą.
Jo akys išvydo tik lygią sieną.

Nežinomas autorius

- 2007 11 01, 13:43 #1764 „Koks tu, likęs vienas su savimi? Kai pabundi vidury nakties, kas tada esi? Kai aušra išvaduoja tave iš nakties tamsybių, kas esi prieš saugiai užsidėdamas kaukę ir virsdamas tuo, kuo tave laikys visą dieną?“ (J.O’ Donohue)

TIKRIEJI NAMAI RANDAMI SAVYJE

Kiekvienas iš mūsų pasaulyje esame vieniši. Sutikti savo vienatvę reikia didelės drąsos. Dauguma visuomeninės veiklos yra nesąmoningai sukurta numaldyti tyruose šaukiantį mūsų balsą. Mistikas Tomas Kempietis sakė, kad kai išeini į pasaulį, grįžti netekęs šiek tiek savęs. Kol išmoksi apsigyventi savo vienatvėje, atsitiktinės pramogos ir visuomenės šurmulys vilios į netikrą prieglobstį, kuris tik nuvargins ir išsekins. Susidūrus su vienatve, kažkas ima dėtis. Pamažu apleistumo jausmą keičia tikro ryšio pojūtis. Tai lėtas laiko neribojamas perėjimas, būtinas, kad susiderintume su savo individualybe. Tam tikra prasme tai nesibaigianti užduotis rasti tikruosius namus pačiame savyje. Tai nėra narciziškumas, nes vos tik randi poilsį savo širdies namuose, atsiveria langai ir durys į pasaulį. Nebebėgant nuo vienatvės, tavo ryšiai su kitais tampa tikri ir kūrybiški. Tau nebereikia paslapčiomis vaikytis kitų pritarimo ar svetimų sumanymų. Šis darbas vyksta lėtai; praeina daug metų, kol tai supranti.

- 2007 11 01, 14:56 #1768 TROŠKIMAS BŪTI MYLIMAM

Vienas iš didžiausių žmogaus širdies troškimų – tai troškimas būti mylimam. Šis troškimas išjudina tave visą. Kai tave paliečia meilė, ji įsiskverbi į giliausius širdies kampelius. Iš tiesų sunku suprasti, kaip nepeprastai mums reikia meilės. Gyveni, atrodo, reguliuodamas savo gyvenimą. Turi nepriklaaausomą fizinį kūną. Iš šalies atrodo, kad puikiai tvarkaisi. Kadangi tokią savo išorę rodai pasauliui, niekas nė neįtaria, kad turi kitokį „vidinį“ kūną, širdį, kuri be meilės yra visiškai bejėgė. Jei širdys būtų išoriniai kūnai, matytume, kaip jie, suluošinti stebint mylinčiam žvilgsniui ar meiliai apkabinti, virsta baleto šokėjais. Kai esi mylimas, širdis veržiasi į džiaugsmingą gyvenimo sūkurį. Tarsi būtum seniausiai pamestas ir užmirštas, džiūgauji, kad tave atrado. Kada tave randa, atrandi pats save. Tai suteikia tavo gyvenimui energijos ir šviesos. Žmonės pastebi, kad tu pasikeitei. Malonu su tavimi būti. Meilė vienaip ar kitaip pakeičia slegiančią gyvenimo naštą. Liūdesys nuslenka, o tavo siela lieka jauna ir laisva. Meilė pažadina širdyje jaunystę. Pajunti kūrybines savo galias. Negali nesijaudinti matydamas, kaip greitai meilė atveda žmogų prie jo esmės. Konemaros poetė Caitlin Maude rašo:
Mažas snapelis
Po jo sparnu -
Mūsų meilės esmė.
Gali būti mylima net be tave mylinčio žmogaus. Kai išmoksi branginti ir mylėti save, širdyje pražys pavasaris. Tavo siela stengiasi, kad save mylėtum. Kai patirsi savo sielos meilę, tavo gyvenimo kančios baigsis. Šventasis Bonaventūras savo Sielos piligrimystėje pas Dievą sako: „Įženk į save ir žiūrėk, kad tavo siela karštai save mylėtų“.
John O’ Donohue

- 2007 11 08, 19:16 #2670 [sapnų manija

nuo pat įkyriai kvepiančio
nepadoriai skaistaus ryto
dėlioju iš stiklo ir plunksnų
savo sapną praėjusį, kerais išrašytą

kai sapno nepamenu - tuojau sugalvoju
visą tobulą, mielą ir gražų...
ir lyg šunį įkyrų priklydusį
vaikau nuo savęs pavasarį

o po to, kad užgrius realybė
iš sapno išlipus, plunksnom aplipus
garsiai kalbanti, grubiai liečianti
sako: – štai aš, tavo svajonė

- pasitrauk, atsakau, - esu užsiėmus,
man reikia į sapną sugrįžt
žūtbūt
[imghttp://gothicpictures.org/component/option,com_datsogallery/Itemid,26/func,detail/catid,6/id,760/][/img]

- 2007 11 15, 16:10 #3686 "Žmogaus teisės"

Visi turi teisę į skėtį,
Į savo širdies plakimą.
Visi turi teisę mylėti
Aistringai ir be praradimų
Visi turi teisę į saulę,
Į debesis, miegą, vyną,
Į savo paties apgaulę,
Į savo paties neigimą,
pilną stiklinę pieno,
Į mažą kvailą šuniuką
(tačiau nesakyt "jis mano"
tik švelniai glostyt kailiuką).
Visi turi teisę kartą
Išbėgt basi į lietų,
Per šaltį pamiršti paltą
Ir kojines sukeisti vietom.
Dar turi teisę sapnuoti,
Kad skrenda arba krinta.
Visi turi teisę bijoti,
Netgi kai tai nerimta.
Visi turi teisę į tėtį,
Mamą ir tikrą draugą.
Visi turi teisę liūdėti
Ir garsiai verkti kai skauda.
Save, pasaulį ir Dievą
Visi turi teisę kurti.
Laikyti per speigą žiemą
Rankoj vaiko rankutę.
Visi turi teisę į žodį,
Jausmą ir prisiminimą.
Visi turi teisę svajoti
Ir juoktis kada juokas ima


(gavau iš Sandros)

Так откуда взялась печаль?