- 2010 01 18, 20:43
#174795
Nenorėjau
Niekad nemokėjau gerai spausdinti ir niekad neįsisavinau rašybos,
nes to ir nenorėjau.
Taip ir neišmokau tinkamai vairuoti, o savo pirmąją mašiną
pirkau
naudotų automobilių turguje už 35 dolerius; įsitaisę joje
kartu su savo pusgirte drauguže pirmajame posūky
mes vos neįsirėžėm į ligoninės sieną.
Nenorėjau mokytis muzikos, nes nemėgau
mokytojos, kuri nešiojo baltą peruką ir nuolat pudruodavosi veidą.
Užstrigau rezervistų rengimo tarnyboj, kadangi visai neketinau
tapti sportininku; tada mane išsiuntė į ginkluotės išmanymo konkursą,
kurio visai nesirengiau laimėti, tačiau laimėjau ir gavau
medalį, kurį išmečiau į kanalizacijos angą.
Nesimokiau muzikos, bet dabar klasikinės
muzikos klausausi daugiau, nei bet kuris iš pirmo šimto
atsitiktinai gatvėj sutiktų praeivių.
Niekinau pinigus, bet mano pirmoji žmona buvo milijonierė;
ji nusikratė manęs ir aš daugiau nė karto nevedžiau.
Nemėgau poetų ir nekenčiau poezijos, bet kartą
pats pradėjau rašyti eilėraščius.
Vieną dieną pakėliau akis ir pamačiau, kad atsidūriau Hamburge,
Vokietijoj; buvau išverstas į pusę tuzino kalbų, o priešais mane
buvo suolus ir praėjimus nusėdusi, kur tik įmanoma
susikorusi tūkstantinė minia.
Skaičiau tiems žmonėms ir jie tikėjo.
Nemėgau skaityti knygų, bet mėginau skaityt didžiuosius poetus
ir prozininkus, kūrinius, per daugelį amžių teikusius įkvėpimą
tūkstančiams žmonių, bet knygos slysdavo man iš rankų
ir aš užmigdavau.
Lankiausi meno muziejuose, mačiau žymiausius paveikslus,
bet man jie kėlė nuobodulį.
Tačiau dėl to neėmiau į galvą, nesijaučiau nepilnavertis,
veikiau atvirkščiai: nepilnaverčiais laikiau juos.
Sunku mane sudominti arba užpykdyti.
Jei dėl kokio nors pažeidimo mane sustabdo policija,
aš tiesiog nugrimztu pasišlykštėjimo vandenynan.
„Ar žinote dėl ko jus sustabdėme, pone?“ – paklausia.
„Man tai neįdomu“ – atsakau.
Panašių rūpesčių turiu ir su moterimis.
Jos nuolat skundžiasi: „Klausyk, tu čia sėdi
ir nė žodžio nepratari; jeigu vien sėdi ir tyli,
matyt, kažkas yra negerai!“
Ištuštinu savo taurę ir užsisakau dar išgerti.
„Klausyk,“ – sako, – „ pasišnekėkim! Išsiaiškinkim
viską!“
„Neketinu nieko aiškintis,“ – atsakau.
Nenoriu netgi rašyti, bet kai rašau dažnai
įveliu neesamų žodžių ir jų netaisau. Arba pridarau
keistų korektūros klaidų, pavyzdžiui, vietoj raidės „g“
paspaudžiu – „h“; jei taip atsitinka rašant žodžio pradžią,
tada sugalvoju ir užrašau žodį, kuris prasideda raide „h“.
Koks skirtumas.
Būna atvejų, kai net ir dėl žirgų lenktynių per daug neimu į galvą.
Kartą iš Los Andželo važiavau į Mechiko Caliente hipodromą
ir, sukorus apie tris ketvirtadalius kelio, į mano mašinos ratą
kažkas įsipainiojo, taigi, automobilį teko išsukti iš kelio ir pastatyti
greta netoli skardžio esančių geležinkelio bėgių.
Išlipau iš mašinos ir atsisėdau ant to skardžio.
Apačioje, už 40 ar net 60 jardų bangavo vandenynas, tačiau
vandenynas manęs niekad nežavėjo; ten sėdėjau paprasčiausiai
todėl, kad į hipodromą manęs jau nebetraukė.
Į galvą nelindo jokia mintis, sėdėjau ir man buvo nei šilta,
nei šalta.
Po kurio laiko pastebėjau tris voveres,
kylančias uola tiesiai link manęs.
Jos artėjo vis labiau ir labiau, tada už kokių poros sprindžių
nuo manęs stabtelėjo, paspoksojo, ir dar labiau prisiartino.
Jos prislinko neįtikėtinai arti, visos trys; jų akys
buvo nuostabios, niekad nebuvau matęs tokių akių, jokia
moteris tokių neturi: jokios klastos. Kaip ten su vyrų akimis, nežinau –
jomis niekada nesidomėjau.
Paskui, visos iškart, jos nuskuodė žemyn, kojytėmis tvirtai
kabindamosios į uolą, nė nemanydamos kristi į vandenį, o aš
susimąsčiau apie save, ir, – kas dar blogiau, – apie save kaip rašytoją.
Maniau, niekad nepajėgsiu to tinkamai aprašyti.
Savo pirmąjį automobilį iš tiesų pirkau už 35 dolerius, pardavėjo
tada klausiau: „Ar mašina užsiveda? Ar turite raktelius?“
Jos amortizatoriai buvo visiškai susidėvėję, neveikė atbulinė pavara,
o norint uždegti priešakinius žibintus reikėdavo užvažiuoti ant
nemenkos duobės, kad mašina kaip reikiant krestelėtų;
statyti ją nuolat prisieidavo nuokalnėse, kad vėliau užvedant nekiltų
nesklandumų. Važinėjau šia mašina du metus ir nė karto neprireikė keisti tepalų,
o kai galiausiai ji nusprogo, palikau ją ant kelio ir nuėjau.
Mano pusgirtė draugužė, kuri buvo kartu per pirmąjį pasivažinėjimą
šalia ligoninės, išgyveno šiek tiek ilgiau, buvo drauge su manimi,
šiek tiek laiko – ir atskirai, bet su manimi ilgiau; ji mirė ir vieną šiltą popietę
aš ją palaidojau šiaurinėje Anahaimo pusėje. Labiausiai joje mane
žavėjo tai, kad ji niekad nebuvo ištarusi: „išsiaiškinkim viską“.
Ji dirbo mašininke centrinėje miesto dalyje, vienoje didelėje
baldų parduotuvėje ir turėjo pačias nuostabiausias
mano kada nors matytas kojas.
Gal man ir derėjo ją mylėti stipriau, bet nenorėjau.
Charles Bukowski. Eilėraštis iš knygos „Pragaras skirtas vienišiems“ (2007)