depresijosklubas.lt

- 2010 01 18, 21:32 #174818 Henrikas Radauskas (tikriausiai )
Begalinis liudesys

Ant melsvo fono – zvaigzdes blyškios.
Naktis kaip asara sviesi.
O zemej zydi baltos vysnios
Ir begalinis liūdesys.

Pavasario gele tyli
Zolej geltona veida slepia.
Pasaulis liejasi ir kvepia
Liūdnam menulio spinduly.

Danguj apalpe zvaigždes guli.
Naktis betiksle ir sviesi.
O senas, virpantis menuli,
O begalinis liūdesy!

P.S.Man jis neatrod liudnas ,o saldziai ilgesingas

- 2010 01 19, 23:34 #175056 Tikriausiai, kad Radauskas. =) O aš tiesiog dievinu M. Martinaičio "Kukučio balades".


Kukutis savo laidotuvėse

Pabudo rylą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia negyvas.

Troba atšalusi,
o pro duris mato –
ant snieguoto kalnelio
šermenims skerdžia kiaulę.

Prie stalo moterys
duonriekiu ieško kažko
atverstuos plaučiuos.

Ir mato Kukutis pro langą:
leidžiasi aeroplanas,
pakyla išgąsdintos varnos.

Pro kitą langą,
nosis prie stiklo priploję,
žiūri
buriatų vaikai.

O pro virtuvės langą –
po Niagaros kriokliu
giminės verkia Kukučio,
atsirėmę į mašinas
ir labai ryškiai
fotografuodamiesi.

Galvoja Kukutis:
kaip gražiai viskas vyksta,
kaip manęs gailis,
kaip gerai apšneka –
tikriausiai
duos man kokią premiją,
ranką paspaus
arba pagirs
visuotiniam narių susirinkime.

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

- 2010 01 19, 23:51 #175062 Instrukcija Kukučiui,
paleistam iš daboklės

a) negalvojant
galvoti
ko nereikia
galvoti

b) nematant
matyti
ko nereikia
matyti

c) nesuprantant
suprasti
ko nereikia
suprasti

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

P.S. Iš durnyno išėjus irgi tas pats.

- 2010 01 22, 21:05 #175671 Henrikas Radauskas

LUNATIKAS

Per teatrinį dangų, blogai nutapytą,
Praskrido netikro angelo šešėlis.
Jis atsargiai mosuoja popieriniais sparnais:
Jie silpnai prisiūti, jie gali nutrūkti.

Lavoninėj numirėlis rėkdamas pabunda.
Jis sapnavo chirurgo chalatą ir peilį.
Seselės kambary vakarykštės rožės
Byra žuvims ant baltų akių.

Gėlių krautuvėj miega pavasaris.
Mėsinėj miega raudoni jaučiai.
Jūreivių sapnuos miega šokėjos.
Transformatoriuos miega srovė.

Lunatikas eina iš aštunto aukšto
Per blizgantį, slidų stiklinį siūlą.
Jam kiaurai pro sielą skrenda peteliškės,
Ir viena, pavargusi, užmiega jo širdy.

- 2010 02 07, 22:41 #179561 Kalinys


Dilgynės palangėj
Su savo šnekom,
Ir gluosnis padangę
Užstoja šakom.

Žydruojančiuos plotuos
Valtelių šimtai.
Ir pjaunamos grotos
Sužviegia piktai.

Ir negandą niūrią
Visai pamiršti,
O laisvė ir jūra
Jau švyti arti.

Greit sielvartas liausis,
Sugrįžta jėga,
Ir klausosi ausys,
Ir pjauna ranka.


(1843) Afanasijus Fetas

Mano sapnų nieks neperskaitys-
Jie per daug giliai,
Už suplyšusių tapetų.

- 2010 02 08, 09:13 #179625 Apsigavimas

kartu gyvenam jau 3 ar
4 metus. už ją esu 23 metais
vyresnis.

ji pasikviečia mane į tualetą ir rodo:
„pažiūrėk. pažiūrėk, kas čia daros.
tu ir vėl prisisiojai ant grindų!“

„na jau, liaukis...“

„pripažink! tu tai padarei...!“

po kurio laiko ji atkiša man
paklodę: „pažiūrėk, matai tą juodą
dėmę? kaip tik šitoj vietoj tu ką tik
sėdėjai. juk tai šūdas! tu ką, užpakalio
nesišluostai?“

„joo...“

„tikrai neatrodo, kad šluostytumeis...“

kai vairuoju automobilį ji dažnai sušunka:
„ką darai! ir vėl pasukai ne į tą pusę!
nenoriu tau nieko sakyti, nes žinau, kaip
tave tai liūdina... tačiau ką tik
važiavai antra pavara, o reikėjo –
pirma! juk tai kenkia mašinai!“

kai vonioje skutuosi arba šiaip
tyrinėju savo veidą, ji ateina, pačiumpa
dezodorantą, pradeda juo trinti mano rankas,
sėdmenis, krūtinę.

„juk norime, kad kvepėtum... pameni,
mačiau, kaip lovoje iš užpakalio tau ritosi
žemės riešutai? kas tai per pokštai?“

„na, bet juk jau viską paaiškinau...“

„ne, ne, brangusis, riešutėliai byrėjo
tau tiesiai iš subinės! ir kaip gi tau pavyksta
subinę paverst riešutmedžiu?“

„nemanau, kad pavyksta...“

„kodėl muilo nepadedi atgal į
muilinę?“

„gerai jau...“

*

kai pirmą kartą ją pamačiau, ji pasakė:
„tu mano legenda!“

bet, kaip jau minėjau, tai buvo prieš
3 ar 4 metus.
visąlaik jai sakydavau:
„aš – ne legenda“.

na, bet dabar viskas stojo į vietas.


Charles Bukowski. Iš knygos „Pragaras skirtas vienišiems“ (2007)


Kai tik baigsis privalomieji skaitymai, prisiekiu sau, perskaitysiu viską, ką šis džentelmenas parašė.

- 2010 02 08, 09:25 #179628 aš ir noriu tos knygos =)

Gal nevaikštom po širdį purvinais batais-ten purvo ir taip daug

- 2010 02 08, 14:42 #179654 geras

Mano sapnų nieks neperskaitys-
Jie per daug giliai,
Už suplyšusių tapetų.

- 2010 02 12, 21:27 #180349 kažkuo artimas man, kažkokiai, kažkada...

KATĖS AKYS

Žolės žalumo,
vaiskiai smaragdinės,
geltonos kaip trynys,
kartais - mėlyno lazurito,
apvestos egiptietišku kontūru,
nežmogiškais vyzdžiais,
siaurais - dieną,
išplėstais - naktį.
Blizgančios lyg stiklas,
tamsoje žarstančios kibirkštis,
abejingos it sfinkso,
neišsiduodančios
nei tykant paukščio,
nei bastantis meilės klystkeliais.
Akys be galo ištikimos -
tik kai katė serga
arba tyliai miršta.

Jurga Ivanauskaitė

- 2010 02 12, 22:54 #180367 Jums!

Jums,besivartantiems iš orgijos į orgiją,
Turintiems šiltą išvietę su vonia!
Kaip jums ne gėda pristatytus Georgijui
Iš laikraščių puslapių lupinėt?!

Ar žinot jūs,nevykę iškamšos,
Prisiryt tik kaip daugiau besvajoją,-
Galbūt tik dabar bomba išplėšė
Poručiko Petrovo koją?..

Jeigu jis,atvilktas prie duobės,
Išvystų,kraujui iš žaizdų sruvenant,
Kaip jūs,taukuoti kąsniais riebiais,
Gašliai švebeldžiuojate Severianiną!

Ar jums,su bobom besilaižantiems kavinėse,
Įstengti labui kito pagyventi?!
Geriau bare aš kekšems padavinėsiu
Gazuotą ananasinį vandenį.

(1915 Vladimiras Majakovskis)

Mano sapnų nieks neperskaitys-
Jie per daug giliai,
Už suplyšusių tapetų.

- 2010 02 17, 19:30 #180957 Bruno Sangis.

Fanatikai



Vadinkit mane – fanatiku.

Vadinkit mane – baisiu.

Šlykštus – gal niūrus nuo vienatvės –

koks esu – toks esu.



Ne iš tų, kurie sąnarius laužė

su krikščioniškom psalmėm burnoj.

Iš tų, kurie švietė ant laužo.

Mano vardas – Bruno.



Tokius jūsų pasaulis maigė

ir bijojo lyg kokių pamišėlių.

Tokiems spjaudė į veidą meilė,

o jie niekad jos nepamiršdavo.



O jie pačio geriausio – ne sau,

jums – lyg deimantų – ėjo ir saugojo,

o jums tik bjauru ir baisiau, –

ką jiems veikt tam pasauly?



Tam pasauly – kur, jeigu jėgų

nebetekęs išsibraukčiau iš jūsų, –

vienas kitas šį tą pajustų,

o po mėnesio – abejingumas?!



Būkit ramūs. Nenorim būt kliūtim

jūsų puotai. Nei duoklės. Nei duonos.

…Jūs nežinot, kaip aišku ir liūdna

sveikstančių išvarytiems donorams.

- 2010 03 04, 22:06 #182684 patinka šios Bairono eilutes:

"...ne vieną draugą ir bičiulį
Turėjau aš,-bet kurgi jie?
Aš savo liūdesį didžiulį
Nešu pats vienas širdyje.
Dažnai man sielą-sielą niaurią-
Praskaidrina būrys svečių,
Bet ir pakėlęs pilną taurę
Tikros linksmybės nejaučiu..."

Mano sapnų nieks neperskaitys-
Jie per daug giliai,
Už suplyšusių tapetų.

- 2010 03 04, 22:16 #182686 "nei vieno žmogaus aš
nepadariau laimingu.
ir niekas man atvira širdimi
niekados savęs neatvėrė...
vogdamas gyvenau,aš vogiau
sau džiaugsmo akimirkas(..)
aš ėmiau ir išmaldas,aš ėmiau-
aš melavau sau,sakiau,tai
yra meile;o žinojau,tai buvo
iliuzija.mano gyvenimas yra niekas.
ką aš daviau kitiems?nieko."

Jonas Mekas

Mano sapnų nieks neperskaitys-
Jie per daug giliai,
Už suplyšusių tapetų.

- 2010 03 05, 22:25 #182793 na ir šitą dar įkelsiu(šis ir vakarykščiai yra prieš 2metus mano megstamiausi ir labiausiai galvoj įstrigę eilėraščiai....buvo laikai,kai mokejau juos atmintinai )..tai vat

Gyvenimas vejas mane,
Aš vejuos gyvenimą,
Susitinkam trumpam.

Sakau jam,
Mano gyvenime,
Jis purto galvą.

Ar jis nepažįsta manęs,
Ar aš jo nepažįstu.

Kurį laiką einam kartu.

Aš žinau ką jis pasakytų man,
Jis žino ką aš jam pasakyčiau.
Tylim..

Apsimetu nepastebįs atsisveikinimui
Tiesiamos rankos.

Justinas Marcinkevičius

Mano sapnų nieks neperskaitys-
Jie per daug giliai,
Už suplyšusių tapetų.

- 2010 03 10, 14:16 #183457 Man patinka šis eilėraštis, gal ir jums patiks:)

Stanka Penčeva, bulgarų poetė

***

Pavasariu tavuoju
būti negaliu;
aplaužė kitas jau alyvų guotą.
Ir vasara tavąja
būti negaliu:
jau nardė kitas
upėje putotoj.

Norėčiau būti rudeniu tavu.
Brandi, auksinė tavo rankosna nusvirti.

Lai tavo gyslom srūva
rudenio vynu
manieji syvai, nutekėję tau į širdį.
Aš tau paklosiu savo apdarą sode –
kaip lapų guolį šiltą ir geltoną –
ir pamyluota, nuolanki, tada
be žodžių aš glūdėsiu tau prie šono.

Teneregėsime jau amalų, žaibų,
ir liepos kaitrios dienos bus išblėsę, –
aš į tave alsuosiu obuolių kvapu,
švelnumo slėpiningo tau įliesiu.
Tarsi lengva voratinklio gija
tave per sapną apipinsiu tyliai…

Ir vieną rytą pamatysime staiga:
pasnigo jau,
ir mes abu pražilę.