Moderatorius: Astro-Meška

Parašė Ji
#206163 Labai aciu uz palaikyma ir patarimus :)))
Mano draugas buvo pas gydytoja, grizo visai neblogai nusiteikes ir rytoj prades gerti Rivotril ir Serlift.
Vartotojo avataras
Parašė aviete
#206174 Laaabai smagu girdeti =)
Pasistenk,kad tik nemestu vartot atsiradus kokiam nors pasal.poveikiui.Reik pakentet ir pralaukt =)
Vartotojo avataras
Parašė nnijole
#206180 Pasiruosk,gali pradzioj su juo buti sunku,reiia kantrybes ir palaikymo ,kadangi kol suveiks vaistai daug kam buna pablogejimas.
Parašė Ji
#206354 na turbūt depresija sergant niekada nelengva..
bet dabar yra perspektyva, kad galiausiai palengves :)
ir siaip pirma diena gerai praejo, tik vaistai labai labai migdo.
aciu dar karta uz palaikyma :flo
Vartotojo avataras
Parašė aviete
#206367 Ner uz ka,stiprybes ir kantrybes tau =)
Vartotojo avataras
Parašė Akiro
#206845 Oooo... depresija prieš artimuosius? Tokio dalyko NĖRA, taigi ir mano artimieji su tuo niekaip nesusiduria. Kas per išvados? Mano mamos mėgstamiausia frazė(vos ne žodis į žodį, nes jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų teko šitai girdėt): "Tai tu sau leidi ŠITAIP ELGTIS - tu specialiai taip darai, kad nereikėtų nei į mokyklą eit, nei namie ko daryt ir kol pati su savim nesusitvarkysi, čia nieko nebus." Sakau aš "Po velniais, o kad jum nei vienam netektų patirt to, ką aš išgyvenu..." ir tada mamos argumentas būna apie tai, kaip baisiai ji jautėsi, kai neteko kątik gimusių mano brolių prieš beveik dvidešimt penkerius metus. Ir tada aš jau susipainioju - argi aš klystu teigdama, jog tai, kad jai buvo be proto skaudu ir liūdna, dar nereiškia, jog tai tas pat, lygiai tokia pati liga kaip ta, kurią gydausi aš dabar? Na bet tikrai... logiškai pagalvojus, tai kiekviena netektis nepriveda žmogaus prie depresijos, o kiek žinau (kadangi dar toli gražu nebuvau gimus tuomet) - jai tikrai nepasireiškė panašūs simptomai kaip man. Aš jau bemaž pasimečiau - many įsimetęs tos stiprus kaltės jausmas prieš savo šeimą dėl to, kas vyksta, kad jau nebežinau, kiek tai tikra ir teisinga... :bloga

Na gerai, perdedu, nėra taip, kad mano šeima apskritai nepripažintų, kad sergu. Tėtis tai suvokia kaip kažką kosminio, neapčiuopiamo, kažką tokio, apie ką garsiai nekalbama, ir aš atrodau kone sprogstanti, kas ne tiek padeda, kiek iš tikrųjų trikdo, nes ir norėdama negalėčiau gyventi normalaus gyvenimo.

Iš tikrųjų jau net neįsivaizduoju, nei kaip su jais kalbėtis, nei kaip aiškint apie tai, nes jiems ir vaistai, kuriuos geriu, atrodo pats didžiausias siaubas, ir tai, kad man vos per metus gydymo, nepavyko išgydyt depresijos, kuri many viską graužė jau kokius ketverius metus. Gerai, kad dar jiems nepasakiau, jog tai gali būti labai ilgam, o iš esmės ir visam gyvenimui - tada išvis neįsivaizduoju - gal ir namų stogas nusikeltų. :D
Vartotojo avataras
Parašė Gr3ta
#206863 Mane artimieji,giminės lyg ir supranta, bet per daug apie tai nešneka, nors aišku pastebi, jog vaikštau kartais kaip numirus,esu liūdna,blogos nuotaikos ir pnš.. draugai šiuo sunkiu metu beveik visi nusisuko, nors atsiranda dar ir dabar žmonių kurie nori su manim draugaut, tik aš ne visada noriu.. šiaip mano mama jau daug metų taip pat serga depresija, jau kokius 7 metus, bet jai buvo praėję pastaruoju metu.. tai gali būt,jog šia liga paveldėjau..
Vartotojo avataras
Parašė trust
#209445 sveiki,
radau si kluba netycia, narsydama informacijos ir pagalbos ne sau, o savo brangiausiam zmogui, vyrui. musu situacija atsidure aklavieteje. turbut labai standartineje situacijoje esame, seima griuva, jis isejo is namu. likau viena su vaikais. kartu jau esam ne vieni metai ir kiek esam kartu, tiek mano zmogus, manau, serga sia liga. jo ikalbeti ar priversti kreiptis i specialistus negaliu. meginau graziuoju, meginau konfliktu metu jau neapsikentus sakyti, kad sitaip neimanoma daugiau gyventi, kad tik blogeja jo bukle, jo suvokimas, vertinimas saves ir visko kas gyva ir egzistuoja sitam pasauly. nebezinau ka daryti. as nebeitinku niekuo. atrodytu jog nebera jausmo man is jo puses, turim du vaikucius mazus. juos sako myli ir tik del ju dar yra sitam pasauly. matau, kad visiskai nebesusitvarko su savim, savo mintim, viskas juoda. griuva, slysta is ranku, daro daug klaidu, nebera logikos jau daug kame, prie visko kabinejasi, mane zeidzia, zemina, niekuo netinku, esu ne tokia moteris, ne tokia mama, ne tokia zmona, viskas blogyn ir blogyn. jam paskutiniu metu pasidare visai rpastai, nes nuo itampos ir tos destrukcijos jame jis eme matyt kazkokias haliucinacijas, nemiga tapo jo draugu, naktim girdejo kelis kartus balsus kazkokius, kurie ji kviecia. absoliuciai nebeturi jegu saves kontroliuoti, mes beveik nebebendraujam, itampa tarp musu. as stengiuos is paskutiniuju itikti jam, kad tik nebutu konfliktu, bet vistiek esu bloga. pykstames, saukiam, tai mato vaikai, matau, kad vyresnelis reaguoja i tai jautriai o jam ne 3 metuku dar nera. labai skaudu ir ziauru, nes myliu ji labai, bet matau, kad nebegaliu pakelti sito, turiu rupintis vaikais, o sitoks gyvenimas daro ligoniais mus visus. bet jis to nesupranta, laiko mane silpan, silpnavale, nesuprantancia nieko, kai uzsimenu apie psichologa ar psichiatra, gydyma nejuokais pasiunta arba saipos, tyciojas is manes ir sako, kad galiu pamirsti. bet nesiima veiksmu jokiu, kad sau padet. jau ne vieni metai tai tesias, o as pati jau pradedu jausti,kad per ta laika tapau kazkokia nesava, gyvenu itampoj, esu lyg seselis, bijau saves pati, elgtis ir buti savimi, nes nuolat turiu daryti taip kaip gerai butu jam, bet ne man ar vaikam. nesakau, kad jis blogas, monstras, ne. matau kaip kovoja jame dvi asmenybes. jis labai nori ramybes sielai, normalaus gyvenimo, bet negali padaryti nieko. nenori nei sau veiklos malonios rast, nei uzsiimt kazkuo, nei pagalbos kreiptis, tik kalba pastoviai, kaip visiem lengva kalbeti ir kaip mes nieko nesuprantam. bet nuo to negeriau, o tik blogiau jam daros. dabar isejo is namu. vistiek kaltina kaip mes viska sudauzem, bet realiai kaip ziauriai beskambetu tai sita jo liga griauna jo ir musu gyvenima. as is visu jegu stengiuosi ji suprasti, padeti, bet dabar jau pasiekem riba, nes yra vaikai, o man ju gerove, psichine bukle ir tai ka jie mato augdami, kokioj atmosferj tokie maziukai vystosi ir auga ne tas pats. kaip mama privalau jiems uztikrinti saugia ir ramia vaikyste. nezinau ka daryti. kaip priversti ji nors pameginti kreiptis i gydytojus. juk tukstanciai serga, daro ta pati. pameginti tai turi, pas ji jau nera lengva forma, jau giliai pazengus, nes apie mirti daznai eme kalbeti, kaip issilaisvinima nuo visko.

man is tikro be proto skauda del jo, jis man brangiausias zmogus, bet pakest nebegaliu sito. pila ant manes purva, nors drauge, tevai sako turiu tiesiog praleist pro ausis visa tai kuo kaltina, del ko zemina, nes visa tai perdeta, ligos pasekmes vedini kaltinimai, absurdiski ir nepagristi. bet as pati bijau panirti i ta liuna, nes paciai sveikata slubuoti eme nuo pastovios nervines itampos, nuo baimes tos kokia bus si diena ar vel tyloje ir itampoje, ar gera, rami drauge su seima. buna tu sviesiu dienu, nesakau, tada jis atsipalaiduoja, nori buti su mumis, dziaugiasivaikais, buna pilnas energijos, bet uztenka maziausios smulkmenos ir ji isveda is pusiausvyros ir viskas gali pasikeisti per 5 min. is tos sviesos jis panyra i tokia gilia tamsa ir vel uzeina juoduma, neapykanta, nerimas, baimes, tyla. gerai as..suaugusi. o vaikuciai to nesuvokia, kodel staiga tetis buvo linksmas, o dabar sedi lyg ir i nieka nereaguoja, susiguzia kur kampe ant zemes ar pan. ir gali praguleti iki ryto sekancio..

buvo ir alkoholio daug, dabar kazkaip supranta pats, kad negali gerti, laikosi, stengiasi. bet kai susipazinom isgerdavo tiek kiek tilpdavo, linksmindavosi, paskui kai jau pradejom kartu gyvent,kiekviena konflikta, barni laistydavo juo ir taip pabegti megino nuo problemu.
ir niekas jam negalejo nieko paaiskinti, net artimiausi zmones.

bet dabar, ka daryti dabar? nors isejo ir nemeluosiu, man ramu, as atsipalaidavus, ramybe namie, su vaikais zaidziu, bunu, nera streso, itampos koks jis gris po darbo, kaip reaguos, kas siandien bus negerai, kalbes ar nekalbes, puls mane vel kaltinti del ko ar ne? bus suplanuotas savaitgalis ar nebus?.. bet man tikrai ne tas pats kas su juo bus. noriu jam padeti ir visad norejau. niekad nenusisukau, nors jis ir laiko musu barnius, mano nenorejima laukti, kalbejima apie gydyma kaip isdavyste, musu santykiu draskyma ir baigti, bet as tikiu (gal as naivuole visgi), tikrai tikriu, kad visa tai tik ligos pasekmes, kad giliai sirdy jis dar suvokia jog sneka ir daro nesamones. kad is visko daro tragedija, drama ir taip apsunkina savo ir musu gyvenima.

kaip elgtis sioje situacijoje? sirdis lyg sako palik ramybeje dabar. isejo ir lai buna vienas, gal kazka permastys. bet tokioj buklej kaip dabar as bijau, kad jis tik panirs giliau i ta juoda gilia nevilti, ims gerti ir..neduok dieve.:(
Vartotojo avataras
Parašė dangiska
#209461 gal nueik pas psichiatra ir pasitark...yra iavairiu psichologijos budu susisneket su nesuvokianciais realybes ligoniais...gal jis ras koki varianta kaip jam pagelbet ir ikalbet gydytis ..nes as pvz ju jau nematau ...
ParašėKatinas
#209462 As irgi manau, kad pokalbis su specialistais siuo atveju butu turbut geriausia iseitis.
Vartotojo avataras
Parašė trust
#209466 as jau rimtai mastau apie tai, kitos iseities nematau. jei jis pats nesusivoks..o dabar tai vargu. o laikas eina ne jo naudau:(
meginsiu kreiptis pati. jis minejo, kad nemeginciau to daryt.
iseidamas mane pavadino ligone ir patare man gydytis.
ParašėKatinas
#209468 As tave uzjauciu, turetu buti labai sunku. Ir, kad ir ka begalvosi, juk negali gerai jaustis, kai vyras su tavimi taip elgiasi.
Vartotojo avataras
Parašė trust
#209473 as ji labai myliu, jis nera blogas zmogus, bet toks pasiklydes,kad jau nebezinau ir as kaip atrasti kelia i ji. jauciu, kad prarandu ji, o tai nepakeliama. nors puikiai suprantu, kad pakelti turesiu, del vaikuciu. jie man dabar ir visad bus labai svarbus.
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#209488 Trust, jeigu jam rimta liga-depresija arba šizofrenija, kažkokia psichozės rūšis-padėti jam gali tik gydytojai ir vaistai.
Eik pas gydytoją ir tarkis.

Jeigu jis nepripažins ligos ir nesutiks gydytis-teks skirtis su juo, kad ir kaip širdį beskaudėtų.

Nes pati matai, kas vyksta su tavimi, kas vyksta su vaikais. Šios ligos dažniausiai visam gyvenimui, taigi nesigydant situacija tik prastės.
Vartotojo avataras
Parašė trust
#209499 man tik dar labai sunku, nes prie visa ko dar ir jo kietas charakteris prisideda. as vai skaitau labai daug dabar apie sia liga, forumus, kur sergantys ir besigydantis zmones bendrauja, nu matau kiek yra zmoniu su labai sunkiais atvejais, bet vistiek patys ar paklause draugu, artimuju kreipiasi pagalbos. nu negi tai taip gedinga? mano vyras ne per kur nenori girdeti nieko apie jokius vaistus ir ejima konsultuotis. as tikrai eisiu pati pas psichologa ar psichiatra, nezinau kur cia tiksliai reikia kreiptis ir klausiu. nes bijau perspaust, bijau pasakyt ne taip, ne ta, reikia zinoti, kaip bendrauti geriau. gal ir klystu. gal jis jaucias dabar visai atstumtas, vienisas ir taip yra, o dabar isvis.. bet ka daryt? gyvent taip toliau? ar laukti? bet ko laukti? as nesuprantu ko? nu kazkada gal ko imsis, bet gyvenam tai dabar, mazyliai tai auga dabar. dabar ir reikia daryti kazka, gydytis, imtis veiksmu. as puikiai suprantu, kad sveikam yra viena sneketi, o kai sergi, viskas kitaip atrodo. nu bet jis pats kalba, kad vaikam jam viskas. dabar jis del ju dar gyvena. tai prasiau jo del ju ir daryti kazka. tik del ju, kabintis del ju. :(