- 2010 11 11, 22:00
#209445
sveiki,
radau si kluba netycia, narsydama informacijos ir pagalbos ne sau, o savo brangiausiam zmogui, vyrui. musu situacija atsidure aklavieteje. turbut labai standartineje situacijoje esame, seima griuva, jis isejo is namu. likau viena su vaikais. kartu jau esam ne vieni metai ir kiek esam kartu, tiek mano zmogus, manau, serga sia liga. jo ikalbeti ar priversti kreiptis i specialistus negaliu. meginau graziuoju, meginau konfliktu metu jau neapsikentus sakyti, kad sitaip neimanoma daugiau gyventi, kad tik blogeja jo bukle, jo suvokimas, vertinimas saves ir visko kas gyva ir egzistuoja sitam pasauly. nebezinau ka daryti. as nebeitinku niekuo. atrodytu jog nebera jausmo man is jo puses, turim du vaikucius mazus. juos sako myli ir tik del ju dar yra sitam pasauly. matau, kad visiskai nebesusitvarko su savim, savo mintim, viskas juoda. griuva, slysta is ranku, daro daug klaidu, nebera logikos jau daug kame, prie visko kabinejasi, mane zeidzia, zemina, niekuo netinku, esu ne tokia moteris, ne tokia mama, ne tokia zmona, viskas blogyn ir blogyn. jam paskutiniu metu pasidare visai rpastai, nes nuo itampos ir tos destrukcijos jame jis eme matyt kazkokias haliucinacijas, nemiga tapo jo draugu, naktim girdejo kelis kartus balsus kazkokius, kurie ji kviecia. absoliuciai nebeturi jegu saves kontroliuoti, mes beveik nebebendraujam, itampa tarp musu. as stengiuos is paskutiniuju itikti jam, kad tik nebutu konfliktu, bet vistiek esu bloga. pykstames, saukiam, tai mato vaikai, matau, kad vyresnelis reaguoja i tai jautriai o jam ne 3 metuku dar nera. labai skaudu ir ziauru, nes myliu ji labai, bet matau, kad nebegaliu pakelti sito, turiu rupintis vaikais, o sitoks gyvenimas daro ligoniais mus visus. bet jis to nesupranta, laiko mane silpan, silpnavale, nesuprantancia nieko, kai uzsimenu apie psichologa ar psichiatra, gydyma nejuokais pasiunta arba saipos, tyciojas is manes ir sako, kad galiu pamirsti. bet nesiima veiksmu jokiu, kad sau padet. jau ne vieni metai tai tesias, o as pati jau pradedu jausti,kad per ta laika tapau kazkokia nesava, gyvenu itampoj, esu lyg seselis, bijau saves pati, elgtis ir buti savimi, nes nuolat turiu daryti taip kaip gerai butu jam, bet ne man ar vaikam. nesakau, kad jis blogas, monstras, ne. matau kaip kovoja jame dvi asmenybes. jis labai nori ramybes sielai, normalaus gyvenimo, bet negali padaryti nieko. nenori nei sau veiklos malonios rast, nei uzsiimt kazkuo, nei pagalbos kreiptis, tik kalba pastoviai, kaip visiem lengva kalbeti ir kaip mes nieko nesuprantam. bet nuo to negeriau, o tik blogiau jam daros. dabar isejo is namu. vistiek kaltina kaip mes viska sudauzem, bet realiai kaip ziauriai beskambetu tai sita jo liga griauna jo ir musu gyvenima. as is visu jegu stengiuosi ji suprasti, padeti, bet dabar jau pasiekem riba, nes yra vaikai, o man ju gerove, psichine bukle ir tai ka jie mato augdami, kokioj atmosferj tokie maziukai vystosi ir auga ne tas pats. kaip mama privalau jiems uztikrinti saugia ir ramia vaikyste. nezinau ka daryti. kaip priversti ji nors pameginti kreiptis i gydytojus. juk tukstanciai serga, daro ta pati. pameginti tai turi, pas ji jau nera lengva forma, jau giliai pazengus, nes apie mirti daznai eme kalbeti, kaip issilaisvinima nuo visko.
man is tikro be proto skauda del jo, jis man brangiausias zmogus, bet pakest nebegaliu sito. pila ant manes purva, nors drauge, tevai sako turiu tiesiog praleist pro ausis visa tai kuo kaltina, del ko zemina, nes visa tai perdeta, ligos pasekmes vedini kaltinimai, absurdiski ir nepagristi. bet as pati bijau panirti i ta liuna, nes paciai sveikata slubuoti eme nuo pastovios nervines itampos, nuo baimes tos kokia bus si diena ar vel tyloje ir itampoje, ar gera, rami drauge su seima. buna tu sviesiu dienu, nesakau, tada jis atsipalaiduoja, nori buti su mumis, dziaugiasivaikais, buna pilnas energijos, bet uztenka maziausios smulkmenos ir ji isveda is pusiausvyros ir viskas gali pasikeisti per 5 min. is tos sviesos jis panyra i tokia gilia tamsa ir vel uzeina juoduma, neapykanta, nerimas, baimes, tyla. gerai as..suaugusi. o vaikuciai to nesuvokia, kodel staiga tetis buvo linksmas, o dabar sedi lyg ir i nieka nereaguoja, susiguzia kur kampe ant zemes ar pan. ir gali praguleti iki ryto sekancio..
buvo ir alkoholio daug, dabar kazkaip supranta pats, kad negali gerti, laikosi, stengiasi. bet kai susipazinom isgerdavo tiek kiek tilpdavo, linksmindavosi, paskui kai jau pradejom kartu gyvent,kiekviena konflikta, barni laistydavo juo ir taip pabegti megino nuo problemu.
ir niekas jam negalejo nieko paaiskinti, net artimiausi zmones.
bet dabar, ka daryti dabar? nors isejo ir nemeluosiu, man ramu, as atsipalaidavus, ramybe namie, su vaikais zaidziu, bunu, nera streso, itampos koks jis gris po darbo, kaip reaguos, kas siandien bus negerai, kalbes ar nekalbes, puls mane vel kaltinti del ko ar ne? bus suplanuotas savaitgalis ar nebus?.. bet man tikrai ne tas pats kas su juo bus. noriu jam padeti ir visad norejau. niekad nenusisukau, nors jis ir laiko musu barnius, mano nenorejima laukti, kalbejima apie gydyma kaip isdavyste, musu santykiu draskyma ir baigti, bet as tikiu (gal as naivuole visgi), tikrai tikriu, kad visa tai tik ligos pasekmes, kad giliai sirdy jis dar suvokia jog sneka ir daro nesamones. kad is visko daro tragedija, drama ir taip apsunkina savo ir musu gyvenima.
kaip elgtis sioje situacijoje? sirdis lyg sako palik ramybeje dabar. isejo ir lai buna vienas, gal kazka permastys. bet tokioj buklej kaip dabar as bijau, kad jis tik panirs giliau i ta juoda gilia nevilti, ims gerti ir..neduok dieve.
