- 2010 11 12, 11:26
#209502
Trust,skaitau tavo istorija ir siurpas eina,kazkada pati viska patiriau ,gal net baisiau,galiu pasakyti tik tai,bandyk nueiti pakalbeti su psichiatru,kaip tau elgtis,daugiau tu pati nieko nepadarysi.
Kazkada as irgi gailejau savo vyro,kentejau visas jo nesamones,norejau padeti,kalbejau su psichiatrais,bet jei zmogus nenori pats sau padeti,tai ir niekas jam nepades.
Tik noriu pasakyti kaip man viskas baigesi,po daug metu gyvenimo kartu su tokiu vyru,ir pastoviu nerimo ir baimiu ,ka jis sugalvos ,ka rasiu grizus inamus,ir taip toliau....pati taip susigadinau sveikata,kad siandien esu ligonis.
Moderatorius: Astro-Meška
- 2010 11 12, 12:40
#209507
Trust, mano mamai 74 metai - paranojine šizofrenija serga maždaug nuo 35-erių. Iki pat šios dienos jinai nepripažįsta savo ligos.
Būtinai nueik pas psichiatrą ir pasikonsultuok.
Man psichikos ligos panašios į alkoholizmą.
Jei alkoholikas nepripažįsta savo ligos ir nesigydo-niekas jo negali išgelbėti.
Jei psichikos ligonis-nesigydo-situacija ta pati. Nes tai ne sloga-be vaistų nepraeina.
Būtinai nueik pas psichiatrą ir pasikonsultuok.
Man psichikos ligos panašios į alkoholizmą.
Jei alkoholikas nepripažįsta savo ligos ir nesigydo-niekas jo negali išgelbėti.
Jei psichikos ligonis-nesigydo-situacija ta pati. Nes tai ne sloga-be vaistų nepraeina.
"Būk savimi. Visos kitos vietos jau yra užimtos."
O. Vaildas
Citata iš:http://www.mukatanas.blogspot.com/search/label/Sunkumai
O. Vaildas
Citata iš:http://www.mukatanas.blogspot.com/search/label/Sunkumai
- 2010 11 12, 13:53
#209510
Mano tėvai ir draugai (nors baveik neturiu tikrų draugų, turiu daug pažįstamų), nežino apie mano ligą. Matyt tai lemia charakterio ypatybės,esu uždaras žmogus ir šiaip man sunku kitiems pasakoti apie savo ligas, juolab visuomenės požiūris į psichikos negalią turinčius žmones yra nekoks. Savo tėvais negaliu pasitikėti, jie yra karjeristai, ir netiki tokiomis ligomis, kaip depresija, jų manymu, tai tiesiog tėra simuliavimas.. Kažkada mamai užsiminiau, jog buvau pas psichologą, ir jis įtaria, kad man depresija, tai mama pradėjo juoktis, sako, depresija tiesiog tėra farmacininkų išgalvota liga, tai tiesiog biznis, iš kurio galima praplaut milijonus. Gali būt, ji iš dalies teisi, be to ir aš matau, kad mamai yra depresija, tik ji to nepripažįsta, sako čia tik senatvė...
------------------------------------------------
Jei prisikiši sau pluksnų į šikną, dar nereiškia, kad virsi višta.
Jei prisikiši sau pluksnų į šikną, dar nereiškia, kad virsi višta.
- 2010 11 12, 14:17
#209516
o tu dar tebegyveni su savo vyru? kuo baiges jam?
mano vyras irgi niekam nesipasakoja, niekas net nezino, tik mes seima. mano tevai ir mano geriausia drauge, kuriai pasipasakoju, niekam daugiau. o ir kam cia reikia pasakoti bet kam tokius dalykus. sunku jam, nes jis neturi draugu, draugo. nors vieno. biciuliu, pazisstamu i valias. bet ten ne tie zmones,kuriems gali atsiverti ar nuosirdziai pakalbet.
as turiu vienintele drauge,kuria pasitikiu kaip savim. zinau, kad viskas tik tarp musu. ji zino apie mano vyro beda. supranta ji, nes augo tokioje seimoje, kur tevas turejo ta pacia beda. tai ji labai nori padet mums, bet man vis primena kokia itaka ir kiek skausmo sukele toks gyvenimas jiems vaikams-jai ir jos broliui. ir nepaslaptis, kad ir jie dabar turi tam tikru kompleksu, bedu, ypac brolis. del to labai pergyvenu del savo vaiku. man ne tas pats kokie jie bus ir ka jaus pastoviai matydami musu barnius arba ta tyla, itampa, neprognozuojama tecio nuotaika ir pan.
nezinau, paziuresiu kas is viso sito iseis. pati bandau prisiskambinti vienam psichoterapeutui, kol kas nekelia. paziuresiu. man tik labai neramu del vyro. labai. kad vienas likes ko neprisigalvotu.
sunku, kai musu visuomenej vyrauja tas stereotipas, kad nuejimas pas psichologa tolygu psichuskei. kad tu iskart laikomas psichiniu ligoniu. bet taip galvoja ir mano vyras, deja:(
nnijole rašė:Trust,skaitau tavo istorija ir siurpas eina,kazkada pati viska patiriau ,gal net baisiau,galiu pasakyti tik tai,bandyk nueiti pakalbeti su psichiatru,kaip tau elgtis,daugiau tu pati nieko nepadarysi.
Kazkada as irgi gailejau savo vyro,kentejau visas jo nesamones,norejau padeti,kalbejau su psichiatrais,bet jei zmogus nenori pats sau padeti,tai ir niekas jam nepades.
Tik noriu pasakyti kaip man viskas baigesi,po daug metu gyvenimo kartu su tokiu vyru,ir pastoviu nerimo ir baimiu ,ka jis sugalvos ,ka rasiu grizus inamus,ir taip toliau....pati taip susigadinau sveikata,kad siandien esu ligonis.
o tu dar tebegyveni su savo vyru? kuo baiges jam?
mano vyras irgi niekam nesipasakoja, niekas net nezino, tik mes seima. mano tevai ir mano geriausia drauge, kuriai pasipasakoju, niekam daugiau. o ir kam cia reikia pasakoti bet kam tokius dalykus. sunku jam, nes jis neturi draugu, draugo. nors vieno. biciuliu, pazisstamu i valias. bet ten ne tie zmones,kuriems gali atsiverti ar nuosirdziai pakalbet.
as turiu vienintele drauge,kuria pasitikiu kaip savim. zinau, kad viskas tik tarp musu. ji zino apie mano vyro beda. supranta ji, nes augo tokioje seimoje, kur tevas turejo ta pacia beda. tai ji labai nori padet mums, bet man vis primena kokia itaka ir kiek skausmo sukele toks gyvenimas jiems vaikams-jai ir jos broliui. ir nepaslaptis, kad ir jie dabar turi tam tikru kompleksu, bedu, ypac brolis. del to labai pergyvenu del savo vaiku. man ne tas pats kokie jie bus ir ka jaus pastoviai matydami musu barnius arba ta tyla, itampa, neprognozuojama tecio nuotaika ir pan.
nezinau, paziuresiu kas is viso sito iseis. pati bandau prisiskambinti vienam psichoterapeutui, kol kas nekelia. paziuresiu. man tik labai neramu del vyro. labai. kad vienas likes ko neprisigalvotu.
sunku, kai musu visuomenej vyrauja tas stereotipas, kad nuejimas pas psichologa tolygu psichuskei. kad tu iskart laikomas psichiniu ligoniu. bet taip galvoja ir mano vyras, deja:(
- 2010 11 12, 17:14
#209523
na taip bijant galima eiti privaciai tada jokiu irasu isvis nebuna...cia tokia ideja tik tavo vyrui...o tie irasai irgi svarbus nebent noretum eiti i kariuomene ir panasiem dalykam ...ivesk google psichiatras ir savo miesto pavadinima turetu ismest informacijos...uzjauciu tave labai ..o vaikus tokie dalykai tikrai traumuoja...mano tevas alhogolikas mama ji isvare kai dar kudykis turiu bet ir tai sugebejo sutraumuot per ta trumpa laika...
- 2010 11 12, 17:44
#209527
nu ka, gavau konsultacija privacia pas viena gyd. viena pazistama rekomendavo. lapkricio 22 d. eisiu pirmam vizitui. nezinau ar teisingai elgiuosi, ar ne, bet manau, kad kazka daryti reikia. jei dar yra sansu, reikia padeti savo vyrui, padeti savo seimai. as negaliu dar prisileisti tokios minties, kad nebutu musu seimos. jei dar butumem dviese, o dabar tokie maziukai du vaikai..be proto sunku.
- 2010 11 12, 19:17
#209538
pagelbekit, patarkit..nezinau ka daryti. gavau zinute is vyro tokia kuri mane gasdina. nebezinau ka daryt. atrasyt ar geriau nereikia. ar ka nors lems tie mano zodziai? ar jis nori dabar ka nors girdeti? o gal nori? praso rupintis musu vaikais, jis visada pades. daug vel filosofijos apie guvenima, apie tai kaip nuzude jame viska, kad vaikai jam liks sviesuliais..kaip elgits?ka daryti? nebesuprantu.labai neramu.
- 2010 11 13, 10:27
#209591
Trust, pirmiausia būtų gerai su psichiatru išsiaiškinti, kuo gali sirgti tavo vyras.
Tada klausk jo ką galima padaryti.
Ar tavo žodžiai ką nors lemia?
Jeigu tai depresija-galbūt palaiko jį.
Jeigu pavyzdžiui paranojinė šizofrenija-neaišku. Nes man su savo mama labai dažnai būdavo taip, kad vieną minutę mes draugės, o kitą "balsai" jos galvoje kažką pasakė ir jinai jau nekenčia manęs ir kolioja paskutiniais žodžiais.
Tada klausk jo ką galima padaryti.
Ar tavo žodžiai ką nors lemia?
Jeigu tai depresija-galbūt palaiko jį.
Jeigu pavyzdžiui paranojinė šizofrenija-neaišku. Nes man su savo mama labai dažnai būdavo taip, kad vieną minutę mes draugės, o kitą "balsai" jos galvoje kažką pasakė ir jinai jau nekenčia manęs ir kolioja paskutiniais žodžiais.
"Būk savimi. Visos kitos vietos jau yra užimtos."
O. Vaildas
Citata iš:http://www.mukatanas.blogspot.com/search/label/Sunkumai
O. Vaildas
Citata iš:http://www.mukatanas.blogspot.com/search/label/Sunkumai
- 2010 11 13, 10:44
#209595
Busena, mano zodziai dabar kaip i siena. ka bepasakau, bepatariu - viskas jam kelia ironiska juoka, viskas yra neteisinga. tarkim as vakar atrasiau jam, kad nedarytu skubotu veiksmu dabar, kad jis mums svarbus, jis atrase su sypsena, kad su juo kalbu kaip psichologas. na cia svelniai jis taip parase, dazniausiai raso "smarkiau", kad ka as cia paistau, ka as suprantu, kad esu isdavike, kad sunkiausiu momentu jo nepalaikau..lyg mintu man ant sazines ir stumtu lauk nuo saves, kaip priesa savo.
as dabar nieko nenoriu rasyti, nenroiu komentuoti ir listi jam i akis. visi mano zodziai kaip zirniai i siena, jis negirdi manes vistiek. jis tik savo tustumoje ir tiesoje paskendes.
as dabar nieko nenoriu rasyti, nenroiu komentuoti ir listi jam i akis. visi mano zodziai kaip zirniai i siena, jis negirdi manes vistiek. jis tik savo tustumoje ir tiesoje paskendes.
- 2010 11 13, 12:20
#209604
Kad ir kaip bebutu keista, mama, kuri sirgo sunkiausia depresijos forma, gere vaistus 4 metus, nepripazista, kad ir man gali buti negerai. kai ji sirgo, budavom dviese, turejau prie jos guleti valandu valandas, jau budama 12 darytis sau valgyt nes ji nepajegdavo, rankioti po namus sukes, sulauzytus paveikslu remus, raudonuoti pries drauge kai ji viska isdauzydavo ir apkaltindavo mus kad trukdom jai. ji nesupranta manes. ji mato tik savo problemas
Vargšės avys savo vedliui sako: ,,Tu vis eik priekyje, ir mums niekada nestigs drąsos eiti iš paskos''. O vargšas vedlys mąsto: ,,Tik visada eikite iš paskos, ir man niekada nestigs drąsos jus vesti.'' F.Nietzsche
- 2010 11 13, 12:28
#209606
nesakiau jai, kad eisiu pas psiciatra. pati valandu valandas laukdavau jos prie psi kabineto, visad tempdavosi, kad laukciau. panikos ataku ir isterijos priepoliu metu, kai man jie buvo, duodavo bromezapamo, miegodavau para. karta pripyle sauja tableciu, dave man ir sau ir sako - isgeriam abi, baigsim tai abi. cia buvo iskart po to kai bandziau nusizudyti. zinau, kad turiu ja myleti, nes ji mano mama, bet tikrai zinau, kad sergu del jos
Vargšės avys savo vedliui sako: ,,Tu vis eik priekyje, ir mums niekada nestigs drąsos eiti iš paskos''. O vargšas vedlys mąsto: ,,Tik visada eikite iš paskos, ir man niekada nestigs drąsos jus vesti.'' F.Nietzsche
- 2010 11 13, 20:28
#209642
Mano šeima tai niekaip nesuprato kad man reikia gerti vaistus, kad išvis turiu gydytis, kad man depresija. Atrodo jiems kad tai tik dar vienas mano išsigalvojimas. Na bet gėriau vaistus, gulėjau tas kelias dienas ligoninėj, nors dėl to gulimosi į ją taip prieštaravo ir gąsdino mane kad susiknisiu gyvenimą. Niekuomet manęs neklausinėjo kodėl man ta depresija, kas man yra. Suprantama, nenori pripažinti kad turi psichę dukrą, bet man tas pats. Dabar nors geriau jaučiuos, tai netenka nei man nei jiems susidurti su tuo nemaloniu faktu kad sergu.
- 2010 12 06, 15:01
#210989
Sveiki, esu cia naujoke. Pasakysiu atvirai, nebezinau kur kreptis ir ka daryti. Esu cia ne del saves, o del savo artimiausios drauges. Is pradziu nesupratau, kas negerai, kas jai nutiko, nes ji visiskai pasikeite. Nebesneka su manim, nieko nepasakoja, buna dienu kai tiesiog pasislepia nuo manes. kartais nuotaika buna labai prasta, kartais labai gera, bet man regis suvaidinta...per gerai ja pazistu...Sutrikes yra miegas, nuolat manes atsiprasineja del visko, nors nieko nepadare, nuolat man netiesiogiai pasako, kad ji blogas zmogus ir nieko gero nenusipelne...anksciau svajodavom kaip abi turesim seimas, ka veiksim tada, kaip keliausim, o dabar pyksta kai pradedu apie tai sneketi ir sako, kad seimos ji netures.
Daug skaiciau internete, manau kad gali buti, jog ji serga depresija...Ji man sako, kad jai reikia laiko ir ji pati susitvarkys, bet as kartais nebezinau kaip elgtis...gal kazkaip tureciau priverst ja sneketis su manim? ji sako, kad as esu vienintelis zmogus, kuriuo ji pasitiki, tad gal verta pamegint? bet kaip? bijau uzsimint jai apie gydytojo pagalba, nes manau, kad tada ji isvis nusisuks nuo manes. jei atvirai kartais pradedu bijot del jos sveikatos...gyvenimas jai nebemielas ir bijau, kad tik viena diena nebutu taip, kad jai atsibos gyventi... Ji jauna mergina, visas gyvenimas pries akis...Kaip galeciau jai padeti? galbut kaip nors padeti susivokti, kad ji serga? ar tiesiog kuo nors uzimt ja ir but salia? cia lankosi kaip suprantu daug zmoniu serganciu sia liga ir jau pasveikusiu...prasau, padekit man.
Daug skaiciau internete, manau kad gali buti, jog ji serga depresija...Ji man sako, kad jai reikia laiko ir ji pati susitvarkys, bet as kartais nebezinau kaip elgtis...gal kazkaip tureciau priverst ja sneketis su manim? ji sako, kad as esu vienintelis zmogus, kuriuo ji pasitiki, tad gal verta pamegint? bet kaip? bijau uzsimint jai apie gydytojo pagalba, nes manau, kad tada ji isvis nusisuks nuo manes. jei atvirai kartais pradedu bijot del jos sveikatos...gyvenimas jai nebemielas ir bijau, kad tik viena diena nebutu taip, kad jai atsibos gyventi... Ji jauna mergina, visas gyvenimas pries akis...Kaip galeciau jai padeti? galbut kaip nors padeti susivokti, kad ji serga? ar tiesiog kuo nors uzimt ja ir but salia? cia lankosi kaip suprantu daug zmoniu serganciu sia liga ir jau pasveikusiu...prasau, padekit man.