Moderatorius: Astro-Meška

Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#207784 Kvedarauskas. Kada meluoja psichologai
2010, Birželis 3 - 07:34
Straipsnio šaltinis:
www.bernardinai.lt
Dauguma psichologų daro gerus darbus: išklauso, nuramina, paguodžia. Bet ne tik. Oi, ne šventi mes: ir suklystame, ir pameluojame. Ir sau, ir tau, mielas skaitytojau.

Pirmas melas. Pradėsiu nuo pačios psichologo ar psichoterapeuto profesijos. Žodžiai psichologas, psichoterapeutas gali skambėti pakylėtai. Netgi kiek privilegijuotai. Štai cituoju Lietuvoje neblogai žinomą psichoterapeutą, rašytoją Irviną Yalomą: „Mane visuomet įkvėpdavo ta ypatinga privilegija priklausyti garbingai ir gerbiamai gydančiųjų gildijai..." Ir, visgi - jei tau psichologas sakys, kad jis geras vien dėl to, kad profesija jį įpareigoja būti gerą, netikėk. Tai gali būti melas. Nepasiduok ir ant jo kabineto sienos prikabinėtų diplomų žavesiui. Gražūs diplomai ir pažymėjimai nieko nepasako apie jo sielą. Atspėk, kas gali slėptis už šios privilegijuotos profesijos kaukės? Neatspėjai. Tegul tai lieka mažytė profesinė paslaptis.

Antras melas. Kartais tenka išgirsti ir visai kitokią nuomonę: psichologais tampa tik labai problemiški, liguisti žmonės, bandantys tokiu būdu išspręsti savo problemas. Tai irgi netiesa. Bent jau aš tarp savo kolegų pažįstu puikių asmenybių, psichologų „iš pašaukimo". Žinoma, kiekvienas psichologas susiduria su gyvenimo sunkumais, tačiau tai ne vienintelis veiksnys, lemiantis jų profesinį pasirinkimą. Tiesiog yra žmonių, kuriems skirta padėti kitiems. Ir ačiū jiems, kad šio talento neužkasė, bet dalijasi juo su kitais!

Trečias melas skamba taip: psichologas tau tikrai padės pasikeisti. Neskubėk tuo įtikėti. Beveik kas dieną sutinku žmonių, kuriems lankymasis pas psichologus, psichoterapeutus mažai ką tepadėjo, o gal net ir pakenkė. Tūkstančiai žmonių vaikšto pas psichologus su ta mintimi, kad psichologas juos kažkokiu būdu pakeis... Deja, tie pokyčiai taip ir neįvyksta. Dažniausiai keičiasi pats žmogus, padedamas gyvenimo iššūkių ir išbandymų, padedamas žmonių, su kuriais susiduria kasdienybėje. Psichologas gali būti viso labo tų pokyčių stebėtoju, dalyviu, palydovu.

Ketvirtas melas: visa, ko jums reikia, yra išmokti efektyviai bendrauti, efektyviai save pateikti, efektyviai planuoti laiką... Šia prielaida paremta didžioji dalis „10 būdų kaip..." knygų, priskiriamų populiariajai psichologijai. Man dar nepadėjo nė viena tokia supaprastinto kelio į sėkmę knyga. O tau? Atsargiai! Besivadovaujant „10 būdų kaip..." principais galima greitai pradėti gyventi ne savo, o kitų gyvenimą. Vienas populiariausių tokios sėkmingo gyvenimo psichologijos propaguotojų D. Carnegie gyvenimą baigė savižudybe. Ne paslaptis, kad didžiausi mūsų mokytojai vis tik yra konkretūs žmonės, asmenybės, o ne knyginė informacija, kad ir kaip gražiai bei įtikinamai pateikta.

Penktas melas: išklausymas ir paguoda visada padeda. Dažnas psichologas stengsis išklausyti, palaikyti, suteikti viltį, net nesusimąstęs, gal tau visai ne to reikia. Gal tau reikia padėti užsičiaupti, nutilti. O gal padėti pripažinti, kad tavo padėtis visai beviltiška. Rezignacija, beviltiškumas, tamsios sielos nakties išgyvenimas gali būti daug arčiau tiesos nei tuščia šviesios ateities vizija. Dažniausiai būtent po tokių sunkių išgyvenimų aplanko pačios šviesiausios mūsų gyvenimo akimirkos.

Šeštas melas. Galbūt tau pažįstama tokia situacija: tu sugniuždytas, nusivylęs, pasimetęs... Surizikuoji kreiptis į psichologą, tikėdamasis, kad jis pasakys tą „stebuklingą receptą". Psichologas atsako: „Išeitį turite atrasti pats." Neskubėk tuo patikėti. Galbūt jis tiesiog nenori už tave prisiimti atsakomybės. Bet tau šiuo gyvenimo laikotarpiu turbūt reikia, kad kažkas pavedėtų, patartų, netgi nurodytų. Prisiimtų atsakomybę. Juk būna gyvenime laikas, kai ir iš lovos atsikelti, ir pusryčius pasigaminti sunku, o ką jau kalbėti apie gebėjimą racionaliai mąstyti. Dirbdamas psichiatrijos ligoninėje dažnai iš pacientų girdžiu, kad labiausiai padeda ne protingi svarstymai ar interpretacijos, o paprasčiausia tėviška ar broliška globa. Jos sulaukus, geros ir protingos mintys dažnai ateina savaime.

Septintas melas. Gali būti, kad psichologas ar populiarioji psichologinė literatūra tave jau įtikino, kad savęs tobulinimui, asmenybės augimui ribų nėra. Ir jau ieškai kito seminaro, kad dar truputėlį „psichologiškai ūgteltum". Atsargiai! Juk gali būti, kad jau pasiekei savo galimybių ribą. Gal atėjo laikas nebe ieškoti naujų horizontų, o „suvirškinti" tai, ką išmokai, įvertinti ir pasidžiaugti savimi tokiu, koks jau tapai.

Aštuntas melas: neigiamos emocijos - blogai. Psichologijoje ir medicinoje apstu tyrimų, įrodinėjančių pykčio, sielvarto, nerimo tariamą žalą sveikatai. Tačiau tai tik viena medalio pusė. O kita pusė sako štai ką: visos emocijos yra geros ir reikalingos. Dauguma meno šedevrų sukurta būtent dėl skaudžiausių išgyvenimų. Taigi, neskubėkime išgydyti neigiamais vadinamų išgyvenimų. Neskubėkite „stebuklingos raminančios piliule" nužudyti to, kas sunku. Tai gali būti žudynės tų galimybių, kurias teikia kančia. Ištvertas pyktis, sielvartas gali sustiprinti tikėjimą, ugdyti ištvermę. Ir dar daug ką gali...

Devintas melas: psichologija gali visiškai išnagrinėti ir atsakyti į tikėjimo, religinius klausimus. Deja, ne. Bandymas psichologijos terminais paaiškinti religiją labai ribotas. Religinius poreikius reikia tenkinti bažnyčioje, o ne psichologo kabinete. Psichologo konsultacija, kad ir kokia gili ir atvira ji būtų, niekada neatstos išpažinties. Kaip ir kunigas niekad netaps tobulu palydovu kelionėje po psichologinį žmogaus pasaulį.

Dešimtas melas: psichologai negali nieko. Perskaičius ankstesnes mano pastabas, gali susidaryti įspūdis, kad psichologai gali labai mažai arba nieko, ypač lyginant su kitų, „galingesnių", profesijų atstovais, pavyzdžiui, medikais. Taip manyti būtų netiesa. Psichologinis pasaulis, kurį sudaro mūsų jausmai, emocijos, norai, mintys, vertybės, įsitikinimai, yra toks pat vertingas, kaip ir mūsų kūniškasis pasaulis. Žodžiai, kuriais išreiškiame savo subjektyvius išgyvenimus, yra taip pat vertingi, kaip ir skaičiai, kuriais dažniausiai matuojame kūną ir jame vykstančius procesus. Bent jau to norėtųsi.

Deja, žodžiais neretai pasakome ne tik tiesą, bet ir melą. Galbūt todėl šiais laikais vis labiau pasitikime ne žodžiais, o kompiuterių užfiksuotais skaičiukais. Nemeluokime kitiems, o pirmiausia - sau patiems. Tada ir medicininiams tyrimams mažiau pinigų išleisime.

Pabaigoje - mažas prisipažinimas. Vis dėlto, patys nuostabiausi mano gyvenime sutikti žmonės yra psichologai. Klystantys psichologai.

Tekstas rastas Smiltės tinklapyje. Man pasirodė labai įdomus ir prasmingas.
Vartotojo avataras
Parašė maumuo
#207968 šiuos kaltinimus, galima mesti bet kuriam žmogui... kunigui taip pat, ypač kuris dirba, tiksliau tarnauja, bet pats netiki tuo ką sako... viskas reliatyvu psichoterapeutas psichoterapeutui nelygus kaip ir chirurgas, suvokdamas rizikos laipsnį, pacietui sako jog operacija nesunki..
Šis straipsnis visiškai tuščia demagogija..
O kas kas , bet bernardinų klebonas br Arūnas Peškaitis turėtų žinoti nes prieš seminarija apsigynė psichologo diplomą (tiesa, gal dabar ne jis klebonas, bet neesmė)
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#207978 Maumuo, mano supratimu-čia visai ne kaltinimai. Tai tik straipsnis primenantis, kad psichologai ne švientieji, ne visagaliai - ir akies mirksniu nepakeis tavo gyvenimo.

Tai priminimas, kad psichologą reikia atidžiai pasirinkti, nes patiki jam savo dūšios remontą. Ir kad tarp jų yra ir gerų specialistų ir nelabai. Ir gerų žmonių ir nekokių.

Ir faktas, kad labiausiai prireiks tavo paties pastangų, nes psichologas tik padėjėjas tavo kelyje.
Vartotojo avataras
Parašė maumuo
#207989 sudievinti, demonizuoti ar laikyti psichoterapeutą visagalliu yra viena iš mūsų neurotiškos elgsenos modelių. Psichiatrija čia nė prie ko.. Rimtas psichoterapeutas įvykus tokiam santykiui tarp jo ir kliento iš kart iškels į atvirą pokalbį ta tema ir sieks to, kad santykys taptų terapeutas-klientas... savaime suprantama (neturiu omenyje visokius šarlatanus), kad mes depresuojantys neurotikai visaip stengiamies užkelt psichologą ant tokio pjedestalo, kad po to galėtume pasimėgauti savo mazochistine saviverte, o manipuliuot mes mokam net to nepastebėdami taip gerai, kad nepatyręs psichologas pamažu gali įgyti "dievo kompleksą"..

p.s
aš netikiu terapeutais kurie pastoviai "glosto", nors pozityvus įtaigus ("tėviškas") patarimas gali padaryti stebuklus, ir vadinti tai melu yra nekompetentiška ir demagogiška.
Terapija yra ilgas abipusis sunkus darbas, o ne koks kodavimas ar skiepai...
Vartotojo avataras
Parašė Virtual
#207993 Vienuolikta teisybe [apie autoriu straipsnio] :) kai psichologui pietu pertrauka tai vienodai ka tu pasakoji pusvalandi pries palinksejai galva ir skanaus :achtung :pica
Vartotojo avataras
Parašė maumuo
#209958
satori rašė:į melą atsako melu - http://www.thoughtclusters.com/2007/01/ ... ies-death/

o dėl knygų, tai ir patys psichologai iš jų mokosi.


psichologai tokių vėjų nė neskaito :D
Vartotojo avataras
Parašė maumuo
#209959
Būsena rašė:Maumuo, mano supratimu-čia visai ne kaltinimai. Tai tik straipsnis primenantis, kad psichologai ne švientieji, ne visagaliai - ir akies mirksniu nepakeis tavo gyvenimo.

Tai priminimas, kad psichologą reikia atidžiai pasirinkti, nes patiki jam savo dūšios remontą. Ir kad tarp jų yra ir gerų specialistų ir nelabai. Ir gerų žmonių ir nekokių.

Ir faktas, kad labiausiai prireiks tavo paties pastangų, nes psichologas tik padėjėjas tavo kelyje.


Tą straipsnį demagogišku pavadinau todėl, kad autorius nesuvokia kas yra psichoterapija (matyt jis laukė smilkalų ir stebuklų.. kartais ir tai suveikia).
Terapijai turi didelę reikšmę ir diplomas ant sienos ir net psichoterapeuto priimamasis, net durys. Labai svarbu terapeuto balsas, psichoterapija nėra masažas ar spa, ji prasideda ne kai įeini į kabinetą, o kai paskambini... Gydytojas vaistų neduoda adatom nebado ir pan. belieka tik garsas ir rega (čia klasikinėj psichoterapijoj, geštalt terapijoj galimas ir taktilinis kontaktas - lytėjimas) kitokio ryšio neturim. Bet kaip dauguma neurotikų mes mėgstam "transliuoti mintis", kalbėti užuominomis, o po to ieškom kaltų ir melagių. Viskas labai priklauso ir nuo mūsų psichoterapija labai subtilus dalykėlis ir užapvalinti teiginį klausimu (kas irgi neurozės požymis) "10 dalykų kuriuos mums meluoja.... ir t.t." yr labai kvaila :D ir paranojiška :bloga
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#209971 Maumuo, o tau pačiam kartais ne paranoja? Šitas straipsnis rašytas psichologo, beje, klinikinio psichologo. Taigi jis neblogai pažįsta šią profesiją iš psichologo, o ne iš kliento pusės. Ir nors rašo su lengva ironija, bet niekur nemačiau sakant, kad psichologai blogai, ar kad jų nereikia.

KVEDARAUSKAS
Psichologas


Klinikinis psichologas. Specializacija – depresijos, asmenybės sutrikimų gydymas tiek individualiai, tiek psichoterapinėse grupėse. Domiuosi krikščioniška psichologija ir psichoterapija, poetine terapija, biblioterapija.
Vartotojo avataras
Parašė maumuo
#210017
Būsena rašė:Maumuo, o tau pačiam kartais ne paranoja? Šitas straipsnis rašytas psichologo, beje, klinikinio psichologo. Taigi jis neblogai pažįsta šią profesiją iš psichologo, o ne iš kliento pusės. Ir nors rašo su lengva ironija, bet niekur nemačiau sakant, kad psichologai blogai, ar kad jų nereikia.

KVEDARAUSKAS
Psichologas


Klinikinis psichologas. Specializacija – depresijos, asmenybės sutrikimų gydymas tiek individualiai, tiek psichoterapinėse grupėse. Domiuosi krikščioniška psichologija ir psichoterapija, poetine terapija, biblioterapija.

Ne, ne paranoja
pirma - Julius Kvederauskas kažkaip labai keistai internete ir spaudoj tituluojamas "klinikiniu psichologu", bet Vasaros 5 (kur turėjau garbės pagulėti 4mėn) jis dirba klinikiniame skyriuje, bet medicinos psichologu, o ne psichologu-psichoterapeutu kas rodo jog jis nebaigė ne medfaką ir nepraėjo bendrosios med rezidentūros, o tik psichologijos fakultetą, na gal būt kelias stažuotes užsienyje, už kurias gavo gražius diplomus kurie įrėminti puikuojasi ant sienos kabinete :)
antra - straipsnio autorius (skaičiau jo ir kitus straipsnius) bando padaryti kažką bendro iš psichologijos ir krikščionybės, ta prasme sujungti viename Tikėjimą ir mokslą. Tai neįmanoma, druska paskanina maistą kaip ir cukrus, bet sumaišyti druską su cukrumi ir valgyti... nenuostabu, kad nusivilsime, todėl daugumoj šio autoriaus straipsnių jaučiasi tokia pasimetusio mokslo žmogaus abejonė. Tikriausiai žviežias atsivertėlis =) nieko... aš irgi buvau ant to grėblio užlipęs :D Jam reikėtų pasidomėti psichoterapeutu Jevgeniju Šarovu, šis kažkaip surado teisingą balansą tarp religijos ir mokslo (aš irgi)
Už bazarą atsakau, pats dirbu krikščioniškoj reabilitacijos bendruomenėj.
trečia - kažkaip nepasitikėjimą kelia toks gerb. Juliaus Kvedarausko populistiškas elgesys viešojoje infoerdvėje. Psichoterapeutai kuriais tikrai žaviuosi ir kurie rimtai terapina iš viso beveik "neišsigūglina", arba tik akademiniame rate, kad nepakenkt klientams - hipokrato priesaika neleidžia (beje nebaigę bendrosios medicinos, nematę žarnų, kraujo, šūdo, kančios ir mirties, kaip pasakė vienas med.rezidentas, psichologai - neduoda šios priesaikos). Psichoterapeuto dalia ir pareiga yra likti šešėlyje ir kuo mažiau susiasmeninti kiento sąmonėje, ypač kurie užsiima psichoanalize (pastaroji nuo psichogijos skiriasi kaip chirurgija nuo lašų nuo kosulio, nes gydo ligą, o ne simptomus) manau geras psichoterapeutas turėtų vengti deklaratyvių pasisąkymų, net jei naudinga bizniui, nes galima nusiristi iki "kodavimo" ir kašpirovskio :D :D :D
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#210115 Maumuo-žmogus gali vadintis psichoterapeutu tik tada, kai baigia bakalauro studijas, magistro studijas, podiplomines 2 metų mokamas studijas. Plius klinikinės pakraipos psichologai dar pereina ir savo pačių psichologinės analizės kursą. Taigi, bent jau žinių minėtas asmuo turi pakankamai.
Kiek žinau, psichoterapiją su krikščionybe sėkmingai suporuoja ir gerbiamas Alekseičikas, taigi nebūtinai krikščionybės naudojimas psichoterapijoj yra blogis.

Dėl susiasmeninimo ir deklaratyvumo-kažkiek tiesos tame gal ir yra.

Tiesiog šitas asmuo, ar šitas psichoterapeutas tau neatrodo patikimas ar paprasčiausiai tau netinka ir nepatinka kaip žmogus. Kažką panašaus autorius ir bando pasakyti savo straipsnyje.
Vartotojo avataras
Parašė maumuo
#210120 Sutinku, gal būt straipsnio autorius ir geras psichologas (nors aš labiau linkęs pasitikitėti tikriems medikams), bet straipsnis keistokas (nesigilinsiu į pilną jo analizę) rėkiantis teiginys antraštėje ir užslėptas jo paneigimas turinyje (pvz. - "Aštuntas melas: neigiamos emocijos - blogai" įdomu apie kuriuos psichologus ir kokia psichologiją čia kalba? gal čia straipsnis apie kažkokią psichologijos dalį ir t.t.) akivaizdžios logikos klaidos - "Devintas melas: psichologija gali visiškai išnagrinėti ir atsakyti į tikėjimo, religinius klausimus." tai ne melas o nęsąmonė psichoLOGIJA yra mokslas ir neturi tokių tikslų, tikėjimas ir religija nėra mokslinio pažinimo sritis (tikėjimo ir religijos fenomeną žmonėse, sociume nagrinėja mokslas [antropologija, psichologija ir t.t.], bet ne patį TIKĖJIMĄ DIEVU - ne, nes kur yra toks vienetas kaip STEBUKLO ELEMENTAS - mokslas nebegali vadintis mokslu. Pvz. - Nekaltas Prasidėjimas, mokslas negali jo pripažinti ir niekada nesileis į kompromisus, o psichologija yra mokslas.
Rekomenduoju paskaityti S.Kierkegoro "Arba - arba.." p.Alekseičikui taip pat, kurio aš visai nelaikau tokiu jau gerbiamu, kaip ir nemaža psichologų, gal apie juos čia rašė straipsnio autorius, o ne aplamai apie psichologus :D :D :D
Beje taip nesuprantų kunigų (net jei jie turi psichologijos mokslų magistro laipsnį) kurie ragina žmones neiti pas psichoterapeutą, o labiau gilintis į Dievo Žodį ar eiti prie išpažinties dažniau... Kai skauda dantį einu pas stomatologą, o ne pas pastorių ar kunigą. Nors reikia sutikti psichologijos sritis - žmogaus psichika yra artimiausia mokslo sritis prie Tikėjimo, bet tai du niekada nepersikertantys bėgiai, visi bandymai juos sujungti baigiasi garvežio griūtimi pradedant nuo K.G.Jungo. :da
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#210123 Maumuo, akivaizdu, kad skaitom vieną ir tą patį straipsnį, bet suprantam jį kardinaliai priešingai.

Ir kitus dalykus matom labai skirtingai. Tas pats Alekseičikas-vieni šlovina jį, kiti nekenčia. O koks skirtumas?
Kažkam jis iš tikrųjų padeda-ir valio, kitus jo metodai erzina-irgi valio :achtung

Esmė ta, kad tavo gerbiami arba laikomi "gerais" psichologai irgi vienam padės, o kitam ne. Nėra psichologo, kuris būtų panacėja visiems ir kiekvienam. Tas ir rašoma šiame straipsnyje. Bent jau kai skaitau, įskaitau šitą esminę mintį.
Tu įskaitai kitus dalykus. Irgi gerai. Man regis kiekvienas pasiliksim prie savo nuomonės.
Vartotojo avataras
Parašė maumuo
#210128 Valio =)
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#210129 :achtung