- 2010 09 22, 13:17
#203793
Laba diena,
Kreipiuosi į Jus, tikėdamasi patarimų, kaip elgtis. Kalba eina apie mano kolegę. Aukšto intelekto, greito mąstymo, išsilavinusi 34 metų mergina, su savo darbu ji geriau ar blogiau susitvarko. Nesu gydytoja, todėl tikrai negaliu teigti, jai depresija ar koks kitas sutrikimas, tačiau jos keistenybės trukdo dirbti, o kaip elgtis, kad jos neįžeisčiau, neiššaukčiau priešiškos reakcijos – nežinau...
Ji labai uždaras žmogus, su niekuo nebendrauja, niekada neišsprūsta net menkiausia smulkmena apie jos asmeninį gyvenimą, net namų adresas – didžiausia paslaptis. Bet tai kiekvieno teisė – negalime kištis į asmeninę žmogaus erdvę, jei jis nenori į ją įsileisti. Tačiau neramina kitkas: kolegė įsitikinusi, kad aplink ją – vieni priešai, kad visi ją šnipinėja ir bando pakenkti, arba ją niekina. Šie priekaištai kartkartėmis piktai išsakomi vienai ar kitai darbuotojai. Kitas bruožas – ji mėgdžioja mūsų netyčia skleidžiamus garsus: jei kas atsidūsta – ji pakartoja, jei kas kosteli – ji taip pat atsikosti, bet į tai irgi galima nekreipti dėmesio. Tačiau karts nuo karto pasikartojantis įnirtingas trepsėjimas kojomis, dokumentų segtuvų trankymas ne tik trukdo, bet ir gąsdina jautresnius darbuotojus. Dėl šių keistenybių pakeitėme jos darbo vietą (anksčiau kartu dirbę darbuotojai iš jos reikalaudavo „apsiraminti“, o ši koneveikdavo juos baisiais žodžiais). Manau, kad ji jaučia turinti problemų ir stengiasi save kontroliuoti. Kai pradėjome dirbti viename kabinete, porą mėnesių nepastebėjau jokių neįmanomų toleruoti dalykų, mėgdžiojami atodūsiai ar ypatingai garsus darbas kompiuteriu (trankymas per klavišus) neerzino, stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Tačiau dabar tenka vis dažniau išeiti iš kabineto ir palaukti, kol ji nusiramins (nustos trepsėti, trankyti į stalą kompiuterio pelę). Vis dažniau pajuntu jos įdėmų, įtarų žvilgsnį, imu jaustis nesaugiai... Nesakiau jai nė žodžio – pamenu, kuo baigdavosi kitų kolegių pastabos. Aš tiesiog nežinau, ką ir kaip jai pasakyti. Manau, kad jai tikrai reikia pagalbos, bet netikiu, kad ji pati rįžtųsi jos kreiptis. Tiesioginis vadovas yra kalbėjęs apie šias problemas su jos mama (ji gyvena kitame mieste), ši sakė, kad nieko negali padaryti ir prašė, kad tik išsaugotume jos dukrai darbą.
Gal galėtų kas patarti, kaip elgtis? Fizinės grėsmes ji nekelia, tačiau bendra atmosfera tikrai labai įtempta. Ryte atėjusi į darbą stengiuosi ją draugiškai pakalbinti kokia nors neutralia tema (oras, koks nors politinis įvykis ar pan.), bendrauja normaliai. Tačiau po kurio laiko tarsi „užsidaro“. Vėlgi, jei kas paskambina telefonu – kalba sklandžiai, pozityvia nuotaika, tačiau kai padeda ragelį tarsi vėl visai kitas žmogus... Susidaro įspūdis, kad ji nuolat laiko save suspaudusi kumštyje ir jai tai kainuoja nežmoniškas pastangas. Labai norėčiau kaip nors jai padėti, bet manau, bet kokį draugišką patarimą ji sutiktų priešiškai ir situacija komplikuotųsi dar labiau...