depresijosklubas.lt

- 2010 12 27, 20:14 #212574 Aš irgi pradžioj bijojau labai apsilankymo pas psichiatrą,bet galiu pasakyt,kad nieko baisaus ten nėra,gal netgi baisiau eiti pas kitus gydytojus.Man šita būsena irgi iki skausmo žinoma,nes tą pragarą ir pati išgyvenau.Svarbiausia ieškoti pagalbos,nebijoti.Aš vartoju antidepresantus jau du mėnesius,ir galiu pasakyt,tai labai padeda.Stiprybės.....

- 2011 02 15, 19:28 #218696 Alchogolis, narkotikai, paveldimumas viskas vienoje kruvoje =depresija

- 2011 02 15, 20:07 #218715

Turėjau puikią vaikystę,net neisivaizdavau kas yra nedarni šeima. Sužinojau kai vedžiau, nuo tada ir prasidėjo visos mano ligos.

Tič toč kaip pas mane...

- 2011 02 15, 20:35 #218725 Per daug laiko praleista būnant savo kambaryje viena su savo mintimis. Arba dėl to, arba nežinau dėl ko daugiau. Juk tokia priežastis yra nelogiška, bet ir mano savijauta nėra logiška.

- 2011 03 21, 22:05 #222055 Genai? atstumimas mokykloj? keista/nelaiminga meile? darbo aplinka. Visa tai ar kazkas is siu faktoriu itakojo liga.

- 2011 03 22, 07:25 #222076 Labiausiai man depresija gilina vienišumas-vienatvė. O atsiradimas, tai sunku tiksliai nusakyti. Gal tai, kad nepritapimas, atstumimas. Nesėkmės pastoviai gyvenime.

- 2011 05 16, 22:49 #225926 Galbut as rasau ne ten, kur reiketu... Bet noriu pasikonsultuoti, ar man depresija. Zinoma, gal klausimas ir kvailas, kai tai nustatineja psichologai ir tu pats. Bet galvoju, ar man reiktu gydytis. Taigi. Net nezinau nuo kada man pasidare taip sunku gyventi. Man tik 20metu, o nesijauciu tokia laiminga, kaip kad aplinkiniai. Jauciu diskomforta bendraudama su kitais zmonemis ,atrodo, kad jie mane patyliukais smerkia. Turbut jie nesmerkia, bet visada jauciuos taip, tarsi poto paeje nuo manes issisaipys. Bijau nauju pazinciu, nepasitikiu zmonemis. Bet labiausiai nepasitikiu savimi. Atsimenu, kai buvau mazesne buvau tarsi akmuo. Buvau tarsi besirde, nekreipiau demesio i kasdienius barnius namie, nors del ju ir verkdavau kiekviena diena. Tiesiog poto susiimdavau ir neparodydavau, kad man rupi. Poto paauglystej susidejau su tikru besirdziu vaikinu. Kazkaip manau, jog jis mane pasinaudojo. Nuo tada tapau jautri. Labai daznai pagalvoju apie savo betiksli gyvenima. Niekada nesidziaugiu atsikeldama ryte. Gal prie to prisideda ir tai, kad be aiskios priezasties mane daznai pykina. Pykinimas man trukdo su draugais iseiti pavalgyti, trukdo paskaitos metu, trukdo visur kur gali. Jei tik nustociau galvoti, gilintis i gyvenima, gal tada buciau laiminga. Bet rodos tai neimanoma. Zinoma, yra ir grazesniu dienu, bet bent kiek pabuvus vienai, vel atsinaujina liudnos mintys. Tad kaip manot, ar man dar yra vilties pakeisti gyvenima?

- 2011 05 16, 22:59 #225927 Vilties visada yra, jei yra noro ir pastangų. Jei įtari sau depresiją - žyguok pas specialistus. O tada ir sužinosi, patalogija tai ar ne. Forumas nėra orakulų būrimosi vieta Brūkštelk, kaip seksis

-Labas, jei mane apšiko paukštis, tai ką man daryti?
-Džiaugtis, kad ne dramblys apšiko..

©linasxxs&Morpheus
----------------------------------
Atsibuskit, lietuviai!
http://www.youtube.com/watch?v=yXwOgRMo ... r_embedded

- 2011 05 17, 13:08 #225948 Turbut teisingai sakai. Bet taip nesinori eit. Tarsi ir geda.

- 2011 05 17, 16:29 #225960 Pilnai tave suprantu,kad nesinori eiti pas gydytoją ir tą tarsi gėdą.Palik tuos dalykus nuošaly,susiimk ir nueik.Pirmas vizitas visada baugina,o paskui jau nieko baisaus.

- 2011 09 02, 23:10 #234030 As depresija susirgau del to kad susidejo visos nesekmes i viena kruva is karto....patyriau labai didele trauma,sunki vaikyste,sedejimas be darbo,sveikatos problemos...zodziu likau visiskai viena atstumta...man sunki depresija,as beveik nelipu is lovos,bijau zmoniu..

- 2011 09 04, 10:46 #234092 Aš nežinau ar sergu, bet įtariu. Šeip visad buvau "kitoks" nei visi. Bet po panikos priepuolių, kai pasiulė nueiti pas psichiatrą - žinoma atsisakiau. Tai į palatą jis pats atėjo. Žinoma gero nieko nepasakiau, nes nenorėjau (galvoju, kad viskas gerai, čia tik sutapimas) bet matau kad kažkas netaip... Nerimas, skausmai, nenoras nieko daryt ir visi kiti būdingi simptomai jau senai "kabo" manyje.

Labai daug temų forume, tai nežinau kurioje išsišnekėt, ir dar nemoku minčių sudėliot...........

- 2011 09 05, 19:32 #234207 Aš manau, kad kažkiek įtakos turėjo ir genai, kadangi mano mama sirgo depresija, o jos senelis taipogi apie 10 metų kentėjo nuo sunkios depresijos formos. O šiaip kitos priežastys slypi dar pačioje vaikystėje + mano kvailiojamai su svoriu..

- 2011 09 12, 18:23 #234657 Is prigimties silpnu nervu esu matyt , siek tiek auklejimas ,nesugebejimas bendraut ... galiausiai uzsiedziau save kad esu visoks toks , manau pats ja isivariau

- 2011 11 19, 22:45 #238763 negaliu parašyti savo spėjimų, kodėl taip atsitiko, nes nuo šito rašymo man darosi šlykštu savęs