depresijosklubas.lt

- 2010 03 08, 19:50 #183174

Manau, svarbiausia parodyti dėmesį ir pasitikėjimą, kad žmogus bet kada galėtų kreiptis pagalbos ir jaustusi mylimas. =)

pritariu

Dirbk taip lyg tau nereikėtų pinigų.
Mylėk taip, lyg niekas tavęs nebūtų įskaudinęs.
Šok taip, lyg niekas tavęs nestebėtų.
Dainuok taip, lyg niekas tavęs neklausytų.
Gyvenk taip, lyg tai būtų rojus žemėje.

- 2010 09 22, 13:17 #203793 Laba diena,
Kreipiuosi į Jus, tikėdamasi patarimų, kaip elgtis. Kalba eina apie mano kolegę. Aukšto intelekto, greito mąstymo, išsilavinusi 34 metų mergina, su savo darbu ji geriau ar blogiau susitvarko. Nesu gydytoja, todėl tikrai negaliu teigti, jai depresija ar koks kitas sutrikimas, tačiau jos keistenybės trukdo dirbti, o kaip elgtis, kad jos neįžeisčiau, neiššaukčiau priešiškos reakcijos – nežinau...
Ji labai uždaras žmogus, su niekuo nebendrauja, niekada neišsprūsta net menkiausia smulkmena apie jos asmeninį gyvenimą, net namų adresas – didžiausia paslaptis. Bet tai kiekvieno teisė – negalime kištis į asmeninę žmogaus erdvę, jei jis nenori į ją įsileisti. Tačiau neramina kitkas: kolegė įsitikinusi, kad aplink ją – vieni priešai, kad visi ją šnipinėja ir bando pakenkti, arba ją niekina. Šie priekaištai kartkartėmis piktai išsakomi vienai ar kitai darbuotojai. Kitas bruožas – ji mėgdžioja mūsų netyčia skleidžiamus garsus: jei kas atsidūsta – ji pakartoja, jei kas kosteli – ji taip pat atsikosti, bet į tai irgi galima nekreipti dėmesio. Tačiau karts nuo karto pasikartojantis įnirtingas trepsėjimas kojomis, dokumentų segtuvų trankymas ne tik trukdo, bet ir gąsdina jautresnius darbuotojus. Dėl šių keistenybių pakeitėme jos darbo vietą (anksčiau kartu dirbę darbuotojai iš jos reikalaudavo „apsiraminti“, o ši koneveikdavo juos baisiais žodžiais). Manau, kad ji jaučia turinti problemų ir stengiasi save kontroliuoti. Kai pradėjome dirbti viename kabinete, porą mėnesių nepastebėjau jokių neįmanomų toleruoti dalykų, mėgdžiojami atodūsiai ar ypatingai garsus darbas kompiuteriu (trankymas per klavišus) neerzino, stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Tačiau dabar tenka vis dažniau išeiti iš kabineto ir palaukti, kol ji nusiramins (nustos trepsėti, trankyti į stalą kompiuterio pelę). Vis dažniau pajuntu jos įdėmų, įtarų žvilgsnį, imu jaustis nesaugiai... Nesakiau jai nė žodžio – pamenu, kuo baigdavosi kitų kolegių pastabos. Aš tiesiog nežinau, ką ir kaip jai pasakyti. Manau, kad jai tikrai reikia pagalbos, bet netikiu, kad ji pati rįžtųsi jos kreiptis. Tiesioginis vadovas yra kalbėjęs apie šias problemas su jos mama (ji gyvena kitame mieste), ši sakė, kad nieko negali padaryti ir prašė, kad tik išsaugotume jos dukrai darbą.
Gal galėtų kas patarti, kaip elgtis? Fizinės grėsmes ji nekelia, tačiau bendra atmosfera tikrai labai įtempta. Ryte atėjusi į darbą stengiuosi ją draugiškai pakalbinti kokia nors neutralia tema (oras, koks nors politinis įvykis ar pan.), bendrauja normaliai. Tačiau po kurio laiko tarsi „užsidaro“. Vėlgi, jei kas paskambina telefonu – kalba sklandžiai, pozityvia nuotaika, tačiau kai padeda ragelį tarsi vėl visai kitas žmogus... Susidaro įspūdis, kad ji nuolat laiko save suspaudusi kumštyje ir jai tai kainuoja nežmoniškas pastangas. Labai norėčiau kaip nors jai padėti, bet manau, bet kokį draugišką patarimą ji sutiktų priešiškai ir situacija komplikuotųsi dar labiau...

- 2010 09 22, 17:33 #203807 jei zmogus nemato savyje bedu ir nenori gydytis nerpiversi...

- 2010 09 22, 19:32 #203817 Panašu, kad kolegei reikėtų psichiatro konsultacijos. Tai vienintelis iš daktarų galintis nustatyti, kas ją kamuoja.

Deja tiek į psichiatrus, tiek į sergančiuosius psichikos ligomis mūsų visuomenėje žiūrima gana kreivai. Todėl nemanau, kad kolegė priimtų atvirą pasiūlymą pasitikrinti.

"Būk savimi. Visos kitos vietos jau yra užimtos."
O. Vaildas

Citata iš:http://www.mukatanas.blogspot.com/search/label/Sunkumai

- 2010 09 23, 06:56 #203857 Dėkoju atsakiusiems. Bet gal galėtumėte patarti, kaip su ja elgtis? Sakykime, ar ir toliau apsimesti, kad nieko nevyksta (kai ji ima triukšmauti, tiesiog išeiti kelioms minutėms iš kabineto)? Kaip su ja sutarti, nesiūlant kreiptis į specialistus? Juk reikia dirbti, o galimybės skirti jai atskirą kabinetą nėra. Labai nenorėčiau, kad koks nors neatsargiai ištartas sakinys dar labiau pablogintų jos būklę ir pagilintų jos įsitikinimą, kad visi aplink - priešai.

- 2010 09 23, 08:14 #203860 Labai sunku patarti, kaip su ja elgtis, nes man i depresija nepanasu

- 2010 09 23, 08:44 #203862 dirbau vasarą ir turėjau panašią situaciją. tikrai labai sunku visam kolektyvui, kai šikną suraukus vaikšto, pučiasi, nesisveikina, žiūri kaip į šūdą ir pan. vienintelė išeitis būtų jai esant ramiai labai atsargiai ir švelniai pasakyti, pasiūlyti pagalbą.

- 2010 09 23, 09:35 #203866 Manau, kad galima panaudoti jos aukštą intelektą ir greitą mąstymą, ir pasikalbėti apie tai su ja pačia. Gal ji to nesupranta, gal jai netyčia taip išeina? Nedarant pastabų (kurios gali būti nors ir mandagios, bet sukelia kažkokio nelygaus bendravimo įspūdį, juk pastabas daro mokytojai mokiniams, todėl į jas gali būt reaguojama priešiškai net neįsiklausant), bet kalbantis kaip su sau lygia, klausiant, atsakant. Nors aš niekuo nesergu, bet jei būčiau jos vietoje, tai panaudočiau savo intelektą ir gan logiškai išmąstyčiau - kolegės, kurios kartais draugiškai kalba, o kartais kažkuo nepatenkintos, tačiau nepasako, kas negerai, bet vienos su kitom ir dar internete tai aptarinėja, tikrai neatrodo labai patikimos - jeigu dar būčiau linkus į uždarumą, tai tikrai sunku būtų būti su tokiom atvirai.

- 2010 10 08, 11:18 #205531 Sveiki,

Mano draugas jau keleta metu serga sunkia depresijos forma. Jis lankesi pas psichiatra ir psichologa, gere vaistus, taciau gydymo nebaige. Sako, kad yra nusivyles gydytojais valstybineje istaigoje, ypac del to, kad netinkamai parinko vaistus. Nuo ju jis jausdavosi apsvaiges, mieguistas, apatiskas.. kaip darzove, ir to nenorejo testi. Be to, mano, kad jo liga nepageres, kol neisspres tam tikru problemu savo gyvenime.. Ko siuo metu padaryti negali.
Siuo metu jo gyvenime daug streso, manau, su tuo susitvarkyti butu sunku ir sveikam zmogui. Patarkite, kaip galeciau jam padeti? Stengiuosi butu supratinga, isklausyti ir palaikyti (nors draugas nera labai linkes kalbeti apie save), taciau panasu, kad to neuztenka.

- 2010 10 08, 12:19 #205559 Pati sirgau tuo metu kai gyvenime buvo daug streso - tai tik pasiteisinimas. Iš tiesų jis nėra pakankamai motyvuotas gyventi, todėl nei psichologai nei psichiatrai nepadėjo... Tik pats žmogus sau gali padėti, jei nenori - tai taip ir plūduriuoja kažkur skaičiau, kad geriausia pagalba - nepadėti, bet reik atsargiai, jei žmogus turi suicidinių minčių.
Arba gali bandyt spardyt jam subinę - gal tai padės, jei paguoda ir gražūs žodžiai nebeveikia. Man padėjo

Požiūris yra proto paletė. Su ja galima nuspalvinti aplinkybes niūriais ar pilkais, ryškiais arba džiaugsmingais tonais. — [M.C.Crowley]

- 2010 10 08, 12:43 #205567 Na, jis man labai brangus, be to, kadangi issipasakoja daugiausia man, jauciu atsakomybe ir nora padeti.. Zinau, kad zudytis niekada nebande, bet kartais sako, kad noretu issokti pro langa ar kazkaip kitaip atsikratyti neigiamu minciu, neissprestu problemu ir gauti siek tiek ramybes.
Ir viska mato taip neigiamai.. Jei meginu parodyti kazka grazaus ar jei kazkas gero nutinka, sako, kad tai vistiek ilgai nesites.

- 2011 03 22, 21:43 #222162 Kaip noreciau, kad mane draugai labiau suprastu, o dabar nuo kalbu

- 2011 07 15, 01:09 #229913 Perskaičiau visą temą, bet panašios situacijos neradau..
Turiu draugą, kurio gyvenimas ir būsenos labai panašios į manąsias. Skirtumas tas, kad jis nenori ieškoti pagalbos, nenori niekur kreiptis ir iš vis paskutiniu metu bando atsiriboti nuo visų, o galvoje dažnos suicidinės mintys. Dabar jam labai sunkus laikas. Kažkada sugebėjau jį įtikinti gyventi. Kelis kartus ir jis mane sulaikė nuo "išėjimo".. Vienas kitam pažadėjom, kad būtinai pranešim, jei kils rimtų suicidinių minčių. Pažadas buvo toks, kad apie tai pasikalbėsim. Bet.. Šiandien sulaukiau jo laiško, kad ištęsi pažadą - rašo apie planus, kad tai įvyks artimiausiu metu, atsiprašo ir atsisveikina.. Kažkada esu jam prisiekusi, kad jei išeis jis, išeisiu ir aš.. Tada jį šie mano žodžiai sulaikė.. Dabar nepadėjo, nei prašymai to nedaryti, nei rašymas, kad jis man per brangus ir neištverčiau jo pasitraukimo, kad jis man rūpi, nei priminimas mano žodžių, kad "eisiu" kartu.. Jaučiuosi suknistai.. Bandau tikėti, kad jam pagerės.. Kad tiesiog viskas aprims. Bet... o jei ne? Kaip jam padėti? Nebežinau, ką bedaryti..

I want to step onto the high wire
Hundred miles above the ground
To walk the line but never to look down
So that's where they can find me
Between the clouds and the sky
That is where I'm going to watch the world go by..

- 2011 07 15, 08:05 #229919 Vienintelis būdas jam-ligoninė. Ten atstatytų vaistais bent kuriam laikui.
Nueik, susitik, neatstok tol, kol sutiks važiuoti į ligoninę.

Turim liūdnos patirties šiam klube-kai žmogus nusprendė-pabandė ir jam pavyko.

"Būk savimi. Visos kitos vietos jau yra užimtos."
O. Vaildas

Citata iš:http://www.mukatanas.blogspot.com/search/label/Sunkumai

- 2011 07 15, 16:18 #229962 Gyventų mano mieste, taip ir daryčiau, bet jis iš kito miesto.. Savaitgalį dirbs, bent tiek.. Reiks bandyt kažkaip susitikti.. Bet netikiu, kad jį įkalbėsiu kreiptis pagalbos.. Geriausiu atveju, toliau naikins save egzistavimu ir nieko nedarymu..

I want to step onto the high wire
Hundred miles above the ground
To walk the line but never to look down
So that's where they can find me
Between the clouds and the sky
That is where I'm going to watch the world go by..