- 2012 03 13, 11:35
#249960
Pasaulis> darba prarado del ligos. Tiesiog negali dirbti darbo, nes jis susijes su ginklais ir automatiskai buvo atleistas.
As suvokiu, kad reikia kazkaip ji isjudinti, jis irgi suvokia, kad reikia, bet kaip jis sako:"ka man daryti, kad noro nera judeti, nors zinau, jog reikia ir zinau, kad tai klampina, vargina, sekina?" .
Del to dienos stacionaro pabandysiu pasiulyti, gal susiras kazka savo mieste. Labai sunku, nes gyvename skirtinguose miestuose. Tiek fifizkai, tiek finansiskai neisgaliu kaskart vazineti pas ji ar kompensuoti jo keliones pas mane. Nuplesiu nuo saves, nuo savo vaiku, kad kazkiek padeti, bet ir tai nera iseitis.
Stengiuosi neuzgruzinti jo, palaikyti, net ir jam opraradus vilti neprarasti paciai jos, nes jei niekas juo nebetikes, tai kaip gi jis pats savim bepatikes....
Draugu turi..o gal turejo.Jie nuo jo nenusigreze, bet jis nuo ju nusigreze.Nebenori nieko matyti, su niekuom bendrauti.Jei nuvaziuoja kada pas ka nors, tai valandai ir paskui grizta dar "sunkesnis". Su niekuom nesikalba, nebendrauga. Psichoterapeute, kiek suprantu, yra , pas kuria lankosi karta per menesi ir kuri vaistus israsyneja.Bet ir su ja eme darytis uzdaresnis. Dziaugiuosi, kad su manim dar atvirai kalba ir bendrauja, bet ta apatija ir negatyvas, kuri gaunu, mane vercia jaustis dar beviltiskiau.Ne todel, kad man sunku, bet todel, kad niekuom negaliu padeti.
Visiskas slamstas, o ne situacija.Nemaniau, kad kada nors teks susidurti su tokia liga.
What doesn't kill you makes you stronger.