depresijosklubas.lt

- 2011 03 21, 21:57 #222052 Mano ir suprast nelabai nori, o ir patys panasu kad nera 100 sveiki, beje

- 2011 11 20, 04:48 #238788 Praradau daug artimų žmonių dėl šitos fuckin' ligos.
Nebesugražinsi, ar ne? Ne, jie negrįžta.

- 2011 11 20, 06:37 #238789 Tokie ji ir artimieji..... jei zmones palieka sielvartoje, ligoje, bedoje (kaip be bepavadinsi), KOKIE JIE TUOMET DRAUGAI AR NET ARTIMIEJI ....????? Gal gyvenimas atsijoje pelus nuo grudu. Ir net jei dabar atrodytu jog salia nieko nera, manyčiau, kad tai ne visai tiesa. Bent vienas liko...... O jei net ir visai nieko, bus tie tikrieji.... Ir gal tik tuomet mes pradedam is naujo permastyti gyvenimo bei santykiu vertybes....

"Nėra problemų - nėra galimybės vystytis".

- 2011 11 20, 07:03 #238790 Jo.. Jie buvo netikri.. Gal ir atsiras naujų, nežinau, žinau tik tiek, gad nebeliko nei vieno, o fake draugelių nereikia. Jau geriau vienai, negu su tokiais. :jap

- 2011 11 20, 07:08 #238791 Gal tikrai mums reikia gyvemime tarpsniu kad pabutume patis su savimi, viska sudeliotume, apgalvotume, ir taptume jau zymiai brandiziais....
Viskas bus gerai :jap

"Nėra problemų - nėra galimybės vystytis".

- 2011 11 20, 10:02 #238793 Mano artimieji patys mane dėl visko, kas su manimi yra, kaltina ir priekaištauja, tad, man turbūt geriausia yra užsidaryti apatijoj ir visai atsiriboti nuo visko.

- 2011 11 20, 13:30 #238839 Hm ..... negerai atsiriboti. Tuomet jie gali pagalvoti jog laimejo, ir yra teisus .... Nei velnio .... Tai ju problemos jog jie kaltina ir smerkia.... jie nesusutvarko su kazkuo... ir savo silpnasias puses permeta kitiems, kad atrodytu labai kieti ....

"Nėra problemų - nėra galimybės vystytis".

- 2011 11 20, 13:35 #238842 Man labai skaudu matyt, kaip mama bergždžiai bando man padėti, kaip ji nuliūsta, pamačius mano randus, kaip ji bijo, kad aš galiu susigadinti savo gyvenimą, pakliuvęs į ligoninę. Man skaudu, nes nei ji man padeda, nei aš galiu jai padėti. Liūdna, kad mes nesuprantame vieni kitų. Norisi pabėgti nuo visko.

- 2011 11 20, 13:44 #238851 Gal reikia meginti kalbetis su artimaisiais, ka jauti, kas negerai, kokoios pagalbos noretusi..... arba nesinoretu..... Zinau, tai labai sunku norisi is viso nepratarti nei zodzio.... bet po kurio laiko, suvokiau, kaip sunku tevams, kai mes tylim, jiems nepakeliamas musu "skausmas" .... ir del to jie tik dar labiau pyksta ir darosi beiegiski ..... Kaip ten be butu, pirmas pagalbininkas, turi buti psichiatras..... medikamentai... ir visa kita.... ir tuomet bus truputi lengviau vienas kita suprasti ir padeti vieni kitiems..... Betnt jau man taip atrodo ......

"Nėra problemų - nėra galimybės vystytis".

- 2011 11 20, 13:48 #238852 Kuo toliau, tuo labiau aš pradedu įtikėti, kad išties visi žmonės yra vieni kitiems svetimi, gyvenantys savo asmeniniuose pasauliuose, su tik sau suprantamom taisyklėm, viską suprantantys/priimantys pagal savo suvokimo prizmę. Niekas neįlys į tave ir nesupras tavęs geriau, nei tu pats. Bet mano problema yra ta, kad aš negaliu pilnai suvokt savo būsenos/jausmų. Tik jaučiu, kad kažkas yra labai negerai. Man nesinori nieko darys. Norisi tik gulėt lovoje ir viskas. Nenoriu niekur eiti, su niekuo kalbėtis. Man, beja, yra labai sudėtinga kitiem kalbėt apie savo jausmus. Anglai turi taiklų pasakymą "All alone"...

- 2011 11 20, 19:25 #238901 Kaip be butu.... bet man tuo metu "artimiausias" pagalbininkas buvo gydytojas o ne artimieji... ir tuo labjau ne as pati sau Tik, dekoju Dievui, kad radau iegu sau tai pripazinti, ir prasyti pagalbos o niesisprausti i kampa ir zuti

"Nėra problemų - nėra galimybės vystytis".

- 2012 04 13, 20:19 #254055 Atradau sena,bet sau siuo metu itin aktualia tema..tad pasisakysiu...
Artimuju poziuris depresija(ar kita sunkesne psichikos liga) sergancio zmogaus atzvilgiu dazniausias buna persipynes su gailesciu,noru padeti ir PYKCIU.
Pradzioje jie BANDO suprasti problema,veliau padeda ja spresti/Problema tame,kad toji "problema" taip paprastai neissisprendzia(ne gripas juk),tada artimieji tarytum ima nebesuprasti.Atsiranda beviltiskumo jausmo vedamas pyktis su priekaistais -kodel tu sergi?(netiesioginiais,zinoma).Tada kyla nebyli kova tarp sergamciojo ir artimuju. KOva be pabaigos,kurioje nera nei nugaletoju,nei pralaimetoju.Ir taip be galo,be krasto...kankinimu kambarys abejoms pusems,su menkais sansais istrukti..

Mane sunkiai supranta artimieji. Tevas siek tiek labiau apsviestas,nes jo sugyentine daktare ir daug ka jam paaiskina is medicines puses.Tad jis gan tolerantiskas. Sesuo megina suprasti,nes tiesiog myli mane..
Mama nesupranta..kartais megina susitapatinti su manim ir iminti mano nevykusio gyvenimo mysle,bet jos pacios nervai pernelyg silpni,todel greit ji pratruksta kaltindama mane,jog neleidziu jai normaliai gyventi su savo "busenomis".
Mano vaikinas(tiksliau tiesiog padaras su kuriuo gyvenu) manes nesupranta visiskai..Megina "gydyti" savo metodais-purto ,taso,kad neva atsibusciau,, Siandien pvz jis paeme peiliuka ,prisidejo sau prie rankos ir sako-ziurek,galiu ir as susipjaustyti(as save zalojuosi pjaustydamasi rankas). Tadia vos vos isidreskia tuo peiliuku ir pareiskia-tu nesergi,visi gali susipjaustyti..Tada as saukiu jam,kad sergu depresija,o pjaustymasis tera pasekmes ligos..bet jis nesupranta ir trenkia durimis..

Vel skausmo kambary kazkas nurimo zvilgsniu i lubas..

- 2012 04 13, 20:21 #254056 Zvakide, kam tu tad gyveni su tuo ,,padaru''...

- 2012 04 13, 20:29 #254058 Vitalija,nes siuo metu mano busena sudetinga ir neturiu pakankamai jegu iseiti..
Nezinau kap visa tai skamba..

Vel skausmo kambary kazkas nurimo zvilgsniu i lubas..

- 2012 04 16, 16:28 #254325 Del tu tikru ir netikru draugu...taip, sutinku ,tikri nepaleis, nepaliks sielvarte, bet deja, reikia ir paciam dideliu pastangu,neatstumti ,neizeisti,tausoti ir vertinti,..o kai turim liga saunia,.neretai patiem sunku su ja tvarkytis, ka noreti, kad kitas suprastu...kiek ilgai...tikrai klausiu nuosirdziai,kas sugebes ilgai ir kantriai aukot gyvenima zmogui, kuris kartais tiesiog atsumia betkokia pagalba (nors siry) jos isties tikisi...cia aukojimasis...mazai tikrai mazai pasauly zmoniu,kartais net ne visi turim toki artima,kuris pasiryztu tokiam atsidavimui.....

Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, drąsos - kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties - kad visada sugebėčiau viena nuo kita atskirti. K.Vonegutas