- 2011 12 26, 13:20
#241977
Pamaniau, kad būtų pravartu įdėti kadaise mano paties rengtą straipsnelį-santrauką. Galbūt pasirodys perdėm mokslingas, tačiau turėtų būti informatyvus. Jei kiltų papildomų klausimų, susijusių su tekstu, - drąsiai klauskite
EZOTERIKOS SAMPRATA
Šiandien svarstant ir kalbant apie okultizmą bei ezoteriką svarbu nepainioti pagrindinių sąvokų:
1.
Ezoterinis/egzoterinis: ezoterikos ir egzoterikos skirtis istoriškai įvesta pagal Aristotelį, kuris nurodė dalį savo mokymų, skelbiamų viešam ir populiariam pažinimui (egzoterika); tuo tarpu mokymai, prieinami tik jo mokiniams bei sekėjams, todėl skirti uždaram ratui, nurodo vidinį mokymų pobūdį - jie būdavo skaitomi kaip siauras, papildomas kursas, išklausiusiems visą mokymą (ezoterika)
2.
Okultinis: lot. occultus - slaptas, uždengtas, nematomas; nurodomos praktikos, kaip nepažinios įprastiems mokslo metodams ar įrengimams.
3.
Hermetinis: siejamas su mitinio Hermio Trismegisto tradicija ir hermetine filosofija; tam tikra prasme koduotas ir "sandarus" savo forma, t.y. užšifruotas, todėl nesuprantamas neįšventintiesiems (tas pats galioja ir alchemijai kaip alegoriniam kalbėjimui, kuris suprantamas naudojant hermetinį kodą ir tinkamai perskaitomas tik išmanantiems slaptąją kalbą ir hermetizmo principus).
4.
Gnostinis: susijės su ezoterikos pažinimo esme - dieviškąja žinija, slėpiniais ir šventosiomis paslaptimis, gnosis, kurių tinkamas išmanymas suteikia išganymą; taip išlaisvinama dieviškąją kibirkštį savyje turinti siela iš materinio kūno gniaužtų ir kalėjimo.
5.
Maginis: susijęs su magija - okultinių energijų įvaldymu;
Ezoterikos termino etimologija (kilmė) pagal Pierre A. Riffard -
eisôterismos:
1) eisô- --> į vidų, vidun;
2) -ter- --> 2 žodžių supriešinimas;
3) -ismos --> daiktavardinis formantas, nurodantis į mokslą (vadinamieji "izmai").
Eisotheo --> pažodiškai "įvesdinu", t.y. leidžiu pažinti iš išorės tai, kas paslėpta viduje.
Ezoterikos tradicijos esmė: dieviškosios žinijos (gnosis) žodinis perdavimas iš Mokytojo (hierofanto) Mokiniui (neofitui) per iniciaciją.
Hierofanija (gr. hieros - šventas + phaino - parodau, atskleidžiu) - tam tikro kulto šventybės paslapčių žodinis aiškinimas, atskleidimas ir parodymas. Hierofanija nefiksuojama raštu, nes įmanoma tik per intuityvųjį pažinimą. Rašytinis mokymas tėra racionalus šventųjų slėpinių turinio perteikimas intelekto kalba - sąvokomis, todėl užrašomas slėpinys yra iš naujo koduojamas, t.y. okultuojamas. Šventųjų slėpinių esmė atskleidžiama tik per hierofaniją.
Misterinio (t.p. ezoterinio) kulto struktūra yra paremta šventuoju pasakojimu, pasaulio sukūrimo ar pan. kosmogoniniu mitu ir jį įprasminančiu bei atkartojančiu ritualu.
Mitas pasakoja apie šventybės įsiveržimą į pasaulį ir jo raidą (šitaip erdvė suskaidomą į sakralią (lot. sacrum), t.y. šventą, dievišką, ir profanišką (lot. profanum), t.y. pasaulietišką).
Ritualas atkartoja ir pagrindžia mitą, todėl per mito imitavimą simboline prasme atkartojama kosmogoninė istorija, personifikuojami šventybės veiksmai - taip suvienijama profaniška ir sakrali erdvės į vientisą tikrovę. Tai sudaro kulto pagrindą.
Terminą "ezoterika" plačiajai visuomenei pristatė teosofas A. P. Sinnett savo veikalu "Ezoterikos budizmas" (1883).
Pamatinė ezoterikos struktūra:
1) gnostinė pagal esmę;
2) okultinė pagal prasmę;
3) hermetinė pagal formą.
Lucas Benoist skiria 3 ezoterikos sąvokos etapus: "Slėpinys pirmiausia yra tai, kas priimama tyloje (gr. mystein - užmerkti akis ir užčiaupti lūpas - pastaba), paskui tai, apie ką uždrausta kalbėti. Pirmąją užtvarą sudaro pati bet kurios išraiškos forma. Tai objektyvioji ezoterika. Antroji priklauso nuo asmens, į kurį kreipiamasi, kvalifikacijos netobulumo. Tai subjektyvioji ezoterika. Ir pagaliau paskutinė uždanga, kuri slepia tiesą ją išreikšdama, priklauso nuo jos prigimtinio neištiriamumo. Tai "esminė" arba metafizinė ezoterika, dėl kurios iš vidaus susivienijo visi tradiciniai mokymai". Taigi, iš čia išplaukia, kad:
1) objektas ---> okultinis;
2) subjektas ---> ezoterinis;
Šventųjų slėpinių drausmė sudaro visų formų ezoterikos apibrėžtį ir bendrąją struktūrą. P. A. Riffard skiria tokias slėpinių drausmės laikymosi logikos implikacijas:
1) reikia slėpti slėpinį viena vertus, 2) atstumiant nepašvęstuosius antra vertus, 3) okultuojant turinį, 4) šitaip paslaptį rezervuojant negausiam būriui, sankcionuojant žinias (elitui, išrinktiesiems - arijonizmo ir eugenikos teorinės prielaidos), 5) tai reikia patvirtinti priesaika 6) ir kartu sutikti būti nubaustam, kai priesaika sulaužoma.
Ezoterinis diskursas (slėpinio intuityvinis pažinimas) ---> Konceptinis diskursas (diskursyvus intuityvinio slėpinių pažinimo perteikimas racionaliu aprašymu, kodu) ---> Ezoterinė literatūra.
Yves Albert Dauge: "Ezoterika kreipia neišreiškiamybės link".
Gilbertas Durandas: "Simbolis yra atvaizdas, dėl kurio atsiskleidžia slaptoji prasmė, ji yra slėpinio epifanija".
P. A. Riffard skiria invariantus - ezoterikos idėjas, bendras visoms ezoterikos srovėms būtent dėl savo abstraktumo. Jais žymimas kiekvienas bendro pobūdžio terminas, vartojamas įvairių ezoterikos srovių ir sykiu apskritai apibendrinantis ezoteriką.
Invariantai pagal P. A. Riffard:
1) autoriaus beasmeniškumas (pvz., Pseudodionisijas, Hermis Trismegistas ir kt.);
2) ezoterikos/egzoterikos supriešinimas;
3) subtilumo sąvoka;
4) analogijos ir sąsajos;
5) skaičius;
6) okultiniai mokslai;
7) okultiniai menai;
8 ) iniciacija.
Ezoterikos metafizikos ir antropologijos dogminis pamatas yra evoliucijos-involiucijos ciklo idėja, išplėtota pagal ontologinio monizmo (Būties kaip Vienio) perspektyvą. Pirminis procesas - Daugio emanavimas iš Vienio ir paties Vienio viduje (teorinių ištakų kilmė - Atėnų neoplatonizmo mokykla (Plotino emanacijų teorija ir Proklo mistagogija), Aleksandrijos mokykla ir ištisa helėniškojo platonizmo (neoplatonizmo) tradicija).
Annie Besant pateikia tokią evoliucijos-involiucijos ciklo idėjos bendrąją schemą:
1) tikroji, amžina, begalinė, nepažini egzistencija;
2) iš jos kyla pasirodęs Dievas, plėtodamasis iš Vienybės į Dvejybę, iš Dvejybės - į Trejybę;
3) iš pasirodžiusios Trejybės kyla, emanuoja nesuskaitomi dvasiniai protai - kosminės veiklos vadovai;
4) žmogus, kaip pasirodžiusio Dievo atspindys, yra sudarytas iš pamatinės Trejybės - Kūno, Sielos ir Dvasios. Jo vidinė ir tikra Savastis - Dvasia - yra amžina ir viena su universaliąja savastimi;
5) savastis - Dvasia - evoliucionuoja per pasikartojančias reinkarnacijas, į kurias Ją įtraukia troškimas ir iš kurių Ji išvaduojama per pažinimą (gnosis) bei atpirkimą (auką), šitaip nuosekliai įgyvendindama savo dieviškąją prigimtį.
Emanacijos fazė (evoliucija) ir reinkarnacijos į šaltinį fazė (involiucija) yra 2 to paties proceso judesiai, vienas kitą papildantys ir vienas nuo kito neatskiriami: vienas reikalauja kito kaip įkvėpimas gimdo iškvėpimą, kaip širdies raumenų susitraukimas išprovokuoja išsiplėtimą.
Literatūra:
1. Gintaras Beresnevičius. Religijotyros įvadas. Vilnius: Aidai, 1997.
2. Gintaras Beresnevičius. Religijų istorijos metmenys. Vilnius: Aidai, 1997.
3. Trys Įšventintieji. Kibalionas: Senojo Egipto ir Senosios Graikijos Hermetinės Filosofijos mokymas. Kaunas: Nesvis, 2002.
4. Joseph-Marie Verlinde. Kai uždanga plyšta: ezoterikos iššūkis krikščionybei. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2007.
F25.1: 25mg Zoloft, 400mg Seroquel XR, 2000 mg Depakine Chrono
