- 2011 11 24, 14:42
#239458
Širšė rašė: Tarkim, Judas, dar prieš jam išduodant Jėzų buvo žinoma, kad atsiras išdavikas. Tai kur čia žmogaus laisvė, pasirinkimas? Man visai nesinorėtų būti žaisliuku.
aš pati laikau save netikinčia, nepaisant to vidinio ekstazinės religijos troškimo, kaip viena draugė rašė, bet apie Dievo gebėjimą numatyti ateitį - cituoju ne iš Biblijos, o iš 'Paradise Lost', o Miltonas kažin ar religinis autoritetas, bet argumentas, mano nuomone, geras - 'God foreknows the future, but this foreknowledge is not to be interpreted as an interference with the creatures`free will; God`s foreknowledge is of the wrong choice that Man will make.' Biblijoj, žinoma, prieštaravimų apstu, nors ko norėti, kai jau Pradžios knygos pradžioj jis pirma atskiria tamsą nuo šviesos, o tik po kelių dienų sukuria dangiškuosius kūnus, tą šviesą skleidžiančius. pavyzdžiui, kai Mozė vis eina prašyti faraono, kad išleistų žydus iš Egipto, Dievas, cituoju angliškai, pareiškia 'I will harden his heart so that he will not let the people go'; faraonas neleidžia žydams palikti Egipto ir Dievas rodo sau tada savo stebuklinga jėgą, kol pasiekia džiaugsmingą kulminaciją nužudydamas kiekvieną Egipto pirmagimį. kiek čia laisvos valios faraono požiūriu, ginčytina. ar laisva valia - tik tikinčiųjų privilegija? kita vertus, tarkim, ji suteikiama - tai nereiškia, jog pasirinkusiesiems
neteisingai Dievas nuolankiai atleidžia, gerbdamas jų laisvą valią: 'But as for you who forsake the Lord and forget my holy mountain, who spread a table for Fortune and fill bowls of mixed wine for Destiny, I will destine you to the sword and you will all bend down for the slaughter; for I called but you did not listen. You did evil in my sight and chose what displeases me.' kitur rašoma, kad 'a man`s life is not his own, it is not for man to direct his steps'. gali iškilti klausimas, kam žmonija išvis buvo Dievo sutverta, žinant, jog bemaž viskas, ką ji daro, tai nesustodama jo kratosi ir jį išduoda? atsakoma ir į šitai - 'They are the shoot I have planted, the work of my hands,
for the display of my splendour.' žmogaus žemiškoji misija - lenkti galvą prieš Karalių, nuolankiai jį iš visos širdies šlovinti. 'Heaven is my throne, and the earth is my footstool'. Senasis Testamentas - apskritai vienos ilgos, kruvinos skerdynės. 'I have trodden the winepress alone; from the nations no-one was with me. I trampled them in my anger and trod them down in my wrath; their blood spattered my garments, and I stained all my clothing. For the day of vengeance was in my heart, and the year of my redemption has come. I looked but there was no-one to help, I was appalled that no-one gave support; so my own arm worked salvation for me, and my own wrath sustained me. I trampled the nations in my anger; in my wrath I made them drunk and poured their blood on the ground.' 'The Lord is a jealous and avenging God; the Lord takes vengeance and is filled with wrath.' nenuostabu, tuomet, kad perskaičius Bibliją Dievas atmintyje išlieka kaip kerštingas, liūdnas, dėl galybės ir garbės pakvaišęs senis, sėdintis savo soste kruvinais drabužiais bei nusvirusiu kardu ir gedintis jį išdavusios Jeruzalės - pamišęs, žodžiu, meilužis, pavydo iš proto išvestas vyras. Jėzus - kitas reikalas, tikrasis revoliucionierius, koreguojantis Tėvo įstatymą ir skleidžiantis meilę; bet dieviškojoje hierarchijoje jis visgi - antrasis elementas; tikėdamas Sūnumi, turi, visų pirma, įtikėti Tėvu?