- 2012 02 20, 11:58
#246732
Sveiki. Vakar padariau netikėtą atradimą.
Man jau gal savaitė vakarais užeina panikos atakos. Gal ne labai stiprios, bet tokios perpilančios niekuo nepaaiškinamo nerimo bangomis su įvairiausiais nemaloniais vegetaciniais pojūčiais. Visad griebiuosi tabletės ir laukiu kol aplrims.
Vakar buvau laisvas, nusprendžiau prigulti ir tokioje nejaukioje vakaro prieblandoje eilinį kartą ėmiau jausti, kad vėl "pareina". Supykau ant savo kūno, o ypač ant to kad jis valdo mane o ne aš jį. Ir kažkaip netyčia man kilo mintis kad gal mes ne taip suprantame kai kuriuos jausmus arba patys skatiname savo panikos atakas. Bejausdamas ateinančią paniką nusprendžiau ne kovoti su ja o įsitikinti save kad dabar man užeina ne blogas nerimo priepuolis o geras jėgų antplūdis, kaip nuo kokios kavos ar energetinio gėrimo ir kad dabar as imsiuos jaustis pakiliai, su nauja energija, o jausmai bus tik geri.
Neįtikėtina, ne tik kad pavyko, bet man tai taip patiko, kad pragulėjau gal valandą mėdaudamasis vidine ramybe ir tuo adrenalino antplūdžiu kuris ko gero būna per PA. Derinys buvo visai neblogas. Jokio diskomforto, įsitempimo. Atsikėliau ir vakarą praleidau nuostabiai.
Mes galime valdyti save, gal ne pilnai bed žymiai daugiau nei manome. Savitaiga ir tikslingas minčių nukreipimas į teigiamą pusę gali net išgydyti mus visisškai.
Na o kątik sėdėdamas ligonoinėjė kur teko vežt tėvuką, klausiau Santariškių radijo ir kaip tyčia ten ėjusios laidos apie savitaigą. Solženycinas sirgo IV stadijos vėžiu ir nors buvo lageryje ir jam gydytojai nebuvo prieinami, jis pastoviai galvojo apie ligą ir badė save įsitikinti, kad ji su kiekviena mintimi vis nyksta ir nyksta, ir jis galų gale pasveiko.
Nežinau kiek tame tiesos, nujaučiu kad labai daug. Vaikystėje taip išsinaikinau karpą ant rankos kuri niekaipnenyko - prieš miegą pokeletą minučių galvojau apie tai kaip ji mažėja ir mintyse bandžiau įsivaizduoti kaipji atrodys jau mažesnė ir mažesnė. Išnyko per kelias dienas.
:lakstau
Man jau gal savaitė vakarais užeina panikos atakos. Gal ne labai stiprios, bet tokios perpilančios niekuo nepaaiškinamo nerimo bangomis su įvairiausiais nemaloniais vegetaciniais pojūčiais. Visad griebiuosi tabletės ir laukiu kol aplrims.
Vakar buvau laisvas, nusprendžiau prigulti ir tokioje nejaukioje vakaro prieblandoje eilinį kartą ėmiau jausti, kad vėl "pareina". Supykau ant savo kūno, o ypač ant to kad jis valdo mane o ne aš jį. Ir kažkaip netyčia man kilo mintis kad gal mes ne taip suprantame kai kuriuos jausmus arba patys skatiname savo panikos atakas. Bejausdamas ateinančią paniką nusprendžiau ne kovoti su ja o įsitikinti save kad dabar man užeina ne blogas nerimo priepuolis o geras jėgų antplūdis, kaip nuo kokios kavos ar energetinio gėrimo ir kad dabar as imsiuos jaustis pakiliai, su nauja energija, o jausmai bus tik geri.
Neįtikėtina, ne tik kad pavyko, bet man tai taip patiko, kad pragulėjau gal valandą mėdaudamasis vidine ramybe ir tuo adrenalino antplūdžiu kuris ko gero būna per PA. Derinys buvo visai neblogas. Jokio diskomforto, įsitempimo. Atsikėliau ir vakarą praleidau nuostabiai.
Mes galime valdyti save, gal ne pilnai bed žymiai daugiau nei manome. Savitaiga ir tikslingas minčių nukreipimas į teigiamą pusę gali net išgydyti mus visisškai.
Na o kątik sėdėdamas ligonoinėjė kur teko vežt tėvuką, klausiau Santariškių radijo ir kaip tyčia ten ėjusios laidos apie savitaigą. Solženycinas sirgo IV stadijos vėžiu ir nors buvo lageryje ir jam gydytojai nebuvo prieinami, jis pastoviai galvojo apie ligą ir badė save įsitikinti, kad ji su kiekviena mintimi vis nyksta ir nyksta, ir jis galų gale pasveiko.
Nežinau kiek tame tiesos, nujaučiu kad labai daug. Vaikystėje taip išsinaikinau karpą ant rankos kuri niekaipnenyko - prieš miegą pokeletą minučių galvojau apie tai kaip ji mažėja ir mintyse bandžiau įsivaizduoti kaipji atrodys jau mažesnė ir mažesnė. Išnyko per kelias dienas.
:lakstau
Too smart is stupid.
)
