- 2007 10 22, 16:01
#242
Ikeliu Masos isversta straipsni:
Noras save užmušti…
Yra stiprūs žmonės, kurie nusižudo apgalvotai, tuo pasireiškia jų jėga. Yra silpni žmonės, jų savižudybė - tai jų silpnumo apraiška. Yra ir treti – dauguma – paprasti žmonės. Ir jeigu jie gyvena, o ne egzistuoja, tai dažnai jų laimingas gyvenimas nutraukiamas kokiu nors tragišku įvykiu, privedančių juos prie savižudybės ribos. Tokiomis akimirkomis žmogus būna tiek apakintas savo sielvarto, kad nesugeba apie ką nors mąstyti, o juo labiau mąstyti teisingai. Tuomet netgi stiprūs žmonės daro nepataisomą žingsnį, vietoj to, kad pažiūrėti į savo situaciją adekvačiai...
Tik tas, kam gyvenimas yra pati aukščiausia vertybė, visiškai neigia savižudybės galimybę.
Paprasti žmonės nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo dėl to kad jie:
- Serga nepagydoma liga ir vis vien mirs, tad nusprendžia išeiti lengvai ir be didelių pastangų;
- Kenčia nuo sunkios depresijos ir nusprendžia patys “palikti distanciją”, nes negali rasti motyvacijos gyventi toliau;
- Jaučia pasišlykštėjimą gyvenimu ir trokšta išeiti iš gyvenimo ne ypač skausmingu, “purvinu” ar nepatikimu būdu;
- Nori kam nors atkeršyti ir pasirenka savižudybę kaip geriausią keršto būdą;
- Nori užduoti mįslę ar tapti sensacija savižudybės būdu.
Manoma, kad visoms šioms būsenoms ir norams galima sugalvoti pačius sudėtingiausius ir labiausiai apgalvotus savižudybių planus. Bet kuriuo atveju, plano įvykdymui būtina suvokti visas pasekmes tiek įvykdžius, tiek dėl kokių nors priežasčių neįvykdžius planą iki galo.
Šis straipsnis jokiu būdu neskatina savižudybių, o ko gero atvirkščiai – skirtas padėti arba priimti būtent APGALVOTĄ sprendimą nusižudyti arba išsaugoti gyvybę visiems aukščiau išvardintiems žmonėms, suteikiant jiems pasirinkimo galimybę.
Savo būsenos suvokimas padeda tapti labiau nepriklausomu ir priimti sprendimą, neturint poreikio ar noro kreiptis į pašalinius asmenis, dažniausiai gana subjektyviai vertinančius jūsų mintis apie savižudybę. Šiuo atveju internetas – puikus šio poreikio tenkinimo resursas.
Priimti apgalvotą sprendimą
Jeigu jus sutinkate su prielaida, kad mintis apie savižudybę sąlygoja jūsų psichologinis nestabilumas, pradžioje rekomenduotume paieškoti medicininės pagalbos galimybių, kad pašalinti šį nestabilumą, vietoje to, kad tiesiog reaguojant į tai padaryti kažką, apie ką vėliau gali tekti gailėtis (nesėkmės atveju – galite nesuspėti pasigailėti). Ir aplamai, iki 23-25 metų dažnai dar sudėtinga sudaryti išties realų ir nuoseklų pasaulio atvaizdą, pakankamą tam, kad priimti svarbų sprendimą pasitraukti iš gyvenimo.
Svarbu yra įvertinti šiuos kriterijus:
1. Koks yra jūsų gebėjimas priimti išties apgalvotą, o ne šios minutės emocionalų sprendimą, kuris kardinaliai pakeis ne tik Jūsų gyvenimą (apie tai jau bus per vėlu rūpintis) o Jūsų tėvų, vaikų, giminių bei draugų gyvenimus?
2. Kiek galutinis ir apgalvotas yra jūsų sprendimas?
3. Jūs prieinate prie šių veiksmų ryšium su šios minutės gyvenimo aplinkybėmis ar jūs sąmoningai pasirenkate šiuos veiksmus juos gerai apmasčius ir su tam tikra savitvarda?
4. Koks apmastymo laikotarpis jums priimtinas?
Tik gavus tikslius ir išsamius atsakymus į visus šiuos 4 klausimus galima galvoti apie jūsų sumanymo įgyvendinimą. Taigi štai -
Ką kiekvienas turi žinoti apie savižudybę.
1. Nelaimė visada ateina tą dieną, kai jos nelauki. Laimė nutrūksta akimirksniu. Todėl ruoškitės nelaimei iš anksto. Tegul jums visada bus pavyzdžiu samurajai, kurie sakydavo “samurajaus kelias yra mirtis”. Mums irgi visas gyvenimas yra artėjimas prie mirties. Mes skiriamės tuo, kad nepageidaujame galvoti apie blogiausią, ir kai bėda ateina, mes nepasiruošę jos pasitikti.
2. Apgalvokite visas pačias baisiausias situacijas, į kuras galite patekti, ir iš anksto nuspręskite, ką reikia daryti kiekvienu atveju. Pradėkite nuo pačio blogiausio. Jeigu jūs turite vaiku, tai įsivaizduokite, kad jie mirė, ir įsidėmėkite, ką jūs jaučiate. Jeigu jūs net nenorite apie tai galvoti, tai pagalvokite – kad tai tik mintis. Ir jeigu jūs nesugebate pakelti net minties, tai ką jūs darysite pačioje situacijoje?
3. Įsidėmėkite labai svarbų dalyką: savižudybė nėra jūsų asmeninis reikalas. Kad užbaigti gyvenimą, reikia turėti į tai teisę. Savižudybė neturint į ją teisės yra vienas pačių šlykščiausių poelgių.
4. Ar jus žinote, ką apie jus galvos jei jūs pasitraukite iš gyvenimo be tam pakankamo pagrindo? Apie tai retai kas kalba garsiai, bet apie tai galvoja visi. Toks savižudis sukelia nejaukumo jausmą. Tai gailesčio ir šleikštulio mišinys. Iš prieš darant paskutinį žingsnį, užduokite patys sau klausimą, ar jūs tikrai norite, kad per jūsų laidotuves visi tylėtų ir stengtųsi nežiūrėti vienas kitam į akis?
5. Jūsų savižudybė bus pateisinta tik tuomet, kai kiekvienas, sužinojęs priežastį, pasakys, kad pasielgtų taip pat kaip ir jūs. Tokia mirtis sukelia aukšto, kilnaus liūdesio jausmą. Kad nesuklysti, atsiminkite, kad ūmaus sielvarto būsenoje žmogus sunkiai mąsto, ir jūsų sprendimas dėl savo likimo bus mažiausiai apgalvotas. Taip, tokia paradoksali situacija. Paprastai žmogus pats yra savo sielos savininkas, tačiau šiuo atveju geriau patikėti ją tiems, kas nori jums gero. Palyginkime situaciją su šia: kol jūs sveikas, jūs pats vaikštote, dirbate, gaminate maistą ir t.t. Bet jeigu jūs pertrenkė mašina, tai mažiausiai sau padėsite jūs pats. Kiekvienas praeivis bus jums labiau naudingas, net jei jis jūsų nepažįsta ir nėra gydytojas. Todėl, jei jūs ryžotės savižudybei, būtinai pažiūrėkite į situaciją iš šono, kaip ji atrodo pašalinio žmogaus požiūriu. Jo požiūris ir bus pats teisingiausias.
6. bet jeigu jūs vis dar teigiate, kad jūsų nuomonė yra teisingesnė todėl kad skauda jums, o ne jiems, tai pasakysiu viena svarbų dalyką, kurį reikią gerai įsiminti: jūsų nuomonė iš tikrųjų yra visai ne jūsų. Štai kodėl. Tie, kas jau vaikščiojo peilio ašmenimis ir nugalėjo nenorą gyventi, tas žino, ką galvoja žmogus praėjus keliems mėnesiams. O galvoja jis dažniausiai štai ką: “koks siaubas, aš vos savęs nenužudžiau dėl tokių niekų. Tik pagalvokite, aš galėjau jau (kažkiek mėnesių) gulėti kape. Košmaras”. Tai kuri jūsų nuomonė buvo teisinga? Kuomet jūs muilinote kilpą ar praėjus keliems mėnesiams? Žinoma, kad antroji. Reiškia tuomet jūsų nuomonė net jūsų paties požiūriu buvo neteisinga. Reiškia tai, ką jūs galvojate, nebūtinai yra jūsų tikroji nuomonė.
7. Iš čia taisyklė. Niekuomet nevykdykite savižudybės iškarto, net jei esate tikras, kad nepersigalvosite. Paskirkite sau laiką, pavyzdžiui trisdešimt dienų. Pasakykite sau: aš mirsiu tą ir tą dieną. O likusius trisdešimt skirsiu savo reikalų tvarkymui. Reikia atiduoti skolas, peržiūrėti popierius iš sunaikinti nereikalingus, reikia paskirstyti liekantį turtą, reikia atsisveikinti su tais žmonėmis, kuriems jautei simpatiją. Reikia aplankyti vietas, su kuriomis susiję kažkas brangaus. Ir pagaliau, ir tai svarbiausia - reikia sutvarkyti savo mintis. Jeigu laikas praeis, o sprendimas nepasikeitė, pradėkite išėjimą iš gyvenimo.
8. Nusižudyti žmogus turi teisę tik esant tam tikroje dvasinėje būsenoje:
- jis turi būti ramus. Jeigu jūs raudojate, esate įvaryti į kampą, paskendę sunkoje depresijoje – laukite, kol tai baigsis ir tik tuomet žudykitės. Pasitraukti iš gyvenimo su ašaromis akyse negarbinga.
- Jis neturi bijoti. Jeigu jūs bijote mirties, jeigu ilgai negalite įvykdyti nuosprendžio – laukite. Mirtis turi būti trokštama pačia savo esybe, o ne būti kaip išsivadavimas nuo gyvenimo.
- Jis neturi nekęsti pasaulio, kurį palieka. Jeigu jūs nekenčiate pasaulio, tuomet jūsų nuomonė neadekvati. Kiekvienas žmogus yra praėjęs tiek per meilę tiek per neapykantą šiam pasauliui. Žinoma, jeigu jis ne besmegenis galvijas. Tas, kuris išeina, turėtų laikytis tokios nuomonės apie pasaulį: “pasaulis įvairialypis, jame yra gėrio salelės, yra blogio salelės, yra vandenynas, kuriame viskas sumaišyta. Dabar man nepasisekė, aš patekau į tą pasaulio dalį, kurioje gyventi negalima. Ir nėra jokių kelių persikelti ten, kur gerai. Todėl aš išeinu be neapykantos šiam pasauliui. Tas, kas man atsitiko – nelaimingas atsitikimas. Tegul kitiem labiau pasiseka. Duok dieve jiems laimės”. Ir jeigu jūs negalite priimti šią išėjimo formulę, tai jūs nesuprantate savo esamos padėties, ir jūsų išėjimas nebus orus ir garbingas.
9. Daugelis savižudybių įvykdoma būsenoje, kurią galima išreikšti tokia fraze: “Man labai blogai. Aš negaliu daugiau kentėti”. Visais tokias atvejais geriausiu veiksmu būtų laukimas. Geriausia, jeigu žmogus sėdės atbukimo būsenoje. Kuo ilgiau jis prasėdės, tuo mažesnė nepateisinamos savižudybės tikimybė. Skausmas nuo ilgo laukimo perdega, kaip perdega pienas motinos krūtyse, jeigu jį nustojo nutraukinėti. Paprastai užtenka kelių dienų. Jeigu niekas nesikeičia, sielvarto priežastys išties rimtos.
10. Labai dažnai reakcija į stiprų stresą yra apsnūdimo būsena. Žmogus atsigula į lovą ir dienų dienas miega. Jeigu taip vyksta, jam nereikia trukdyti. Kuo ilgiau jis miegos, tuo geriau. Bet aplinkiniai turi būti atidūs: net jeigu žmogus valandų valandas sėdi su atsijungusia išraiška, tai nereiškia, kad jis nieko nedarys. Paliktas net kelioms minutėms jis gali staiga pribėgti prie lango ir iššokti. Atminkite, kad net tokioje būsenoje žmonės sugeba gudrauti ir būti vikrus realizuojant savižudiškus ketinimus.
11. Jeigu žmogus nesugeba pereiti į atbukimo būseną, nesėdi vietoje, ieško išeities, situacija yra pavojinga. Kad žmogus neeikvotų energijos savo mirties pasiruošimui, reikia nukreipti ją kita vaga. Variantai gali būti šie:
- Eiti kur akys veda. Geriau – į mišką. Eiti reikia daug valandų, kol nenuvers nuovargis. Pasukti atgal galima ne anksčiau kaip užsinorėsite namo. Jeigu galvoje atsirado kažkokios mintys, apart minties apie savo sielvartą, tai reiškia skausmas pradeda mažėti
- Važiuoti kur nors toli. Sėdate į traukinį ar autobusą, ir važiuojate kuo toliau. Negalima lipti į aklinai pasibaigianti maršrutą. Tik didelėse magistralėse. Aplink bus daug žmonių, bet tai neturi reikšmės. Niekur kitur žmogus nebūna toks vienišas, ir niekur kitur negalima taip gerai pasislėpti, kaip minioje. Bendrauti su aplinkiniais reikia minimaliai, kol neužsinorėsite atvirkščiai.
- Daug kalbėti. Šis būdas naudingas ne visiems. Kažkam geriau pakalbėti su draugu ar drauge, kažkam geriausias pašnekovas – pašalinis žmogus. Jeigu yra poreikis bendrauti, o neturite su kuo, skambinkite į “jaunimo liniją” ar panašią tarnybą. Būtent tokiems atvejams ji ir sukurta. Jos numerį visada pasakys informacijos telefonu.
- Pabandykite pakeisti dvasinį skausmą fiziniu. Egzistuoja klaidinga nuomone, kad dvasinis skausmas stipresnis už fizinį. “Aš pasirengęs ištverti bet kokias kančias, tik sugražinkite man žuvusį mylimąjį”. Viskas teisingai. Ištvertumėte ir jūs ir aš. Bet psichologiniu požiūriu fizinis skausmas visada dominuoja prieš dvasinį. O kadangi du labai stiprūs jausmai negali sąmonėje vienu metu būti kartu, fizinis skausmas su laiku išstums dvasinį. Paimkite adatą, geriausia nuo švirkšto (supakuotą, ji sterili). Jeigu nėra švirkšto, tai paprastą. Palaikykite spirite ar degtinėje. Patrinkite spiritu kairę ranką. Paimkite į dešinę adatą ir įsmeikite į ranką kuo giliau. Kartokite procedūra laikas nuo laiko. Galimas kitas variantas – nubrozdinti ant rankos odos lopinėlį ir paberti druska. Kentėti, kol tai įmanoma, paskui nuplauti vandeniu.
Dabar galime apžvelgti ir
Savižudybės elementus
Save nužudyti yra lengva, jeigu jus tikrai to norite.
Nematau didelio skirtumo tarp konkrečių metodų, jeigu jus nenorite inscenizuoti nelaimingo atsitikimo, kad jūsų artimieji gautų draudimą ar kad apsaugoti juos nuo kažkokios gėdos ar kaltės, susijusios su jūsų veiksmais.
Pagrindiniai savižudybės elementai yra:
- prieinamumas – ar yra lengva sudaryti sąlygas ir (arba) priemones
- patikimumas – kiek efektyviai tai suveiks
- greitis – per lokį laikotarpį ištiks mirtis
- neskausmingumas – ar daug kančių nuo pasirinkto metodo.
Prieinamumas gali būti problematiškas konkretiems metodams ar žmonėms. Dažnai tai priklauso nuo prieinamumo prie tam tikrų komponentų (pvz. vaistams).
Patikimumas gali būti sunkiai prognozuojamas.
Greitis didina ar mažina sekančio elemento svarbą ir priklauso nuo dozės.
Neskausmingumas svarbus didžiajai žmonių daliai ir susijęs su noru kiek tai įmanoma kuo mažiau paveikti artimųjų jausmus arba sąlygota banaliu savisaugos instinktu. Yra daug preparatų mažinančių arba išvis atjungiančių skausmo pojūtį.
Vienas svarbiausių savižudybės aspektų – tinkamas pasirengimas. Dažnai to nepaiso ir patirią nesėkmę.
Sprendimo dėl savižudybės priėmimo sąlygos.
Dažniausiai galima pagauti save galvojant, kad beprotiškai nori numirti, ir netgi atlieki kokius nors veiksmus, tačiau iš tikrųjų trokšti gyvenimo tęsinio, ir tuo bandai tik pakeisti savo gyvenimą. Tokiu atveju ketinimas nusižudyti yra tik kortų maišymo būdas. Nesvarbu, kiek mes neigsime kad mes valdome aplinkybes, viena diena vis dėl to suprasime, kad mes tie, kuo mus nori matyti kiti. Tai mūsų gyvenimo pokyčio priemonė (atsisakymas kad mus valdytų. Tai trokšta padaryti praktiškai visi, bet paniškai bijo pasekmių). Iš dalies tai kai kurių žmonių padarytų nusikaltimų priežastis – protestas prieš aplinką, kurioje tenka atsižvelgti į krūvą faktorių, kuomet negalima ištverti įtampos priimant sprendimą.
Suvokimas, kad mes galime bet kokiam gyvenimo taške tiesiog paimti ir jį sustabdyti, gali tapti stipriu stimulu. Daugelis tai vertina kaip “silpnumą, pabėgimą nuo realybės, apgavystę, nuodėmę ir tt”. – bet tai tik eilinis žmogiškas ketinimas mus teisti, priversti būti jų įkaitais, žaisti pagal taisykles, bijoti būti nuteistu jų dievais, baimė paimti savo Paskutinę valią į savo rankas ir viso šito projekcija į mus kosminės nuodėmės pavidale. Galų gale, jeigu jie nusprendė kentėti šioje sušiktoje skylėje, kam jiems reikalingi mes – kad tai jausi, ar tiesa? Jie pasakys kad mes – “nevykėliai”, “pralaimėję” (juk mes pažeidėme žaidimo taisykles), jeigu mes nusprendėme nelikti jų apgailėtino ir beprasmiško šou viduje.
Svarbiausios psichinės nuostatos, privedančios prie savižudybės:
- ypač siauras požiūris į situaciją. Jis pasireiškia tuo, kad žmogaus mintys teka tuo pačiu ratu ir negali iš jo ištrūkti. Intelektas visiškai išjungtas, žmogus nepajėgus daryti paprasčiausių išvadų. Žmogus sėdi ištisas valandas, jo smegenys pastoviai dirba, bet darbas apima paprasčiausias mintis: “kaip bloga”, “ką daryti?”, “kodėl aš?”. Siaurumas pasireiškia ir tuo, kad žmogus mato tik esamą laiko atkarpą. Jis negali įsivaizduoti nei praeities nei ateities. Jis daro išvadą, kad jo gyvenimas pilnai susideda tik iš to sielvarto, kurį jis patiria dabar. Paprasčiausia mintis, kad skausmas praeis, jam neprieinama.
- Kraštutinis egocentrizmas. Žmogus fiksuojasi ties savo skausmu ir nesugeba pažiūrėti iš šalies.
- Saviizoliacija. Žmogus nesuvokia aplinkinių žmonių kaip realybės. Jis atstumia bandymus padėti, nes jie tik trukdo jam susikoncentruoti ties savo skausmu. Visi siūlomi išeities iš situacijos būdai atstumiami.
- Atvirkštinė situacija. Žmogus karštligiškai ieško pagalbos, bet jos neranda. Po to jis užsidaro savyje ir nutraukia paieškas.
- Kraštutinis nuovargis. Žmogus praranda jėgas kovojant su situacija ir pasiduoda. Jėgų praradimas visada susijęs su vilties netekimu. Kai miršta viltis, žmogus irgi miršta.
Noras save užmušti…
Yra stiprūs žmonės, kurie nusižudo apgalvotai, tuo pasireiškia jų jėga. Yra silpni žmonės, jų savižudybė - tai jų silpnumo apraiška. Yra ir treti – dauguma – paprasti žmonės. Ir jeigu jie gyvena, o ne egzistuoja, tai dažnai jų laimingas gyvenimas nutraukiamas kokiu nors tragišku įvykiu, privedančių juos prie savižudybės ribos. Tokiomis akimirkomis žmogus būna tiek apakintas savo sielvarto, kad nesugeba apie ką nors mąstyti, o juo labiau mąstyti teisingai. Tuomet netgi stiprūs žmonės daro nepataisomą žingsnį, vietoj to, kad pažiūrėti į savo situaciją adekvačiai...
Tik tas, kam gyvenimas yra pati aukščiausia vertybė, visiškai neigia savižudybės galimybę.
Paprasti žmonės nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo dėl to kad jie:
- Serga nepagydoma liga ir vis vien mirs, tad nusprendžia išeiti lengvai ir be didelių pastangų;
- Kenčia nuo sunkios depresijos ir nusprendžia patys “palikti distanciją”, nes negali rasti motyvacijos gyventi toliau;
- Jaučia pasišlykštėjimą gyvenimu ir trokšta išeiti iš gyvenimo ne ypač skausmingu, “purvinu” ar nepatikimu būdu;
- Nori kam nors atkeršyti ir pasirenka savižudybę kaip geriausią keršto būdą;
- Nori užduoti mįslę ar tapti sensacija savižudybės būdu.
Manoma, kad visoms šioms būsenoms ir norams galima sugalvoti pačius sudėtingiausius ir labiausiai apgalvotus savižudybių planus. Bet kuriuo atveju, plano įvykdymui būtina suvokti visas pasekmes tiek įvykdžius, tiek dėl kokių nors priežasčių neįvykdžius planą iki galo.
Šis straipsnis jokiu būdu neskatina savižudybių, o ko gero atvirkščiai – skirtas padėti arba priimti būtent APGALVOTĄ sprendimą nusižudyti arba išsaugoti gyvybę visiems aukščiau išvardintiems žmonėms, suteikiant jiems pasirinkimo galimybę.
Savo būsenos suvokimas padeda tapti labiau nepriklausomu ir priimti sprendimą, neturint poreikio ar noro kreiptis į pašalinius asmenis, dažniausiai gana subjektyviai vertinančius jūsų mintis apie savižudybę. Šiuo atveju internetas – puikus šio poreikio tenkinimo resursas.
Priimti apgalvotą sprendimą
Jeigu jus sutinkate su prielaida, kad mintis apie savižudybę sąlygoja jūsų psichologinis nestabilumas, pradžioje rekomenduotume paieškoti medicininės pagalbos galimybių, kad pašalinti šį nestabilumą, vietoje to, kad tiesiog reaguojant į tai padaryti kažką, apie ką vėliau gali tekti gailėtis (nesėkmės atveju – galite nesuspėti pasigailėti). Ir aplamai, iki 23-25 metų dažnai dar sudėtinga sudaryti išties realų ir nuoseklų pasaulio atvaizdą, pakankamą tam, kad priimti svarbų sprendimą pasitraukti iš gyvenimo.
Svarbu yra įvertinti šiuos kriterijus:
1. Koks yra jūsų gebėjimas priimti išties apgalvotą, o ne šios minutės emocionalų sprendimą, kuris kardinaliai pakeis ne tik Jūsų gyvenimą (apie tai jau bus per vėlu rūpintis) o Jūsų tėvų, vaikų, giminių bei draugų gyvenimus?
2. Kiek galutinis ir apgalvotas yra jūsų sprendimas?
3. Jūs prieinate prie šių veiksmų ryšium su šios minutės gyvenimo aplinkybėmis ar jūs sąmoningai pasirenkate šiuos veiksmus juos gerai apmasčius ir su tam tikra savitvarda?
4. Koks apmastymo laikotarpis jums priimtinas?
Tik gavus tikslius ir išsamius atsakymus į visus šiuos 4 klausimus galima galvoti apie jūsų sumanymo įgyvendinimą. Taigi štai -
Ką kiekvienas turi žinoti apie savižudybę.
1. Nelaimė visada ateina tą dieną, kai jos nelauki. Laimė nutrūksta akimirksniu. Todėl ruoškitės nelaimei iš anksto. Tegul jums visada bus pavyzdžiu samurajai, kurie sakydavo “samurajaus kelias yra mirtis”. Mums irgi visas gyvenimas yra artėjimas prie mirties. Mes skiriamės tuo, kad nepageidaujame galvoti apie blogiausią, ir kai bėda ateina, mes nepasiruošę jos pasitikti.
2. Apgalvokite visas pačias baisiausias situacijas, į kuras galite patekti, ir iš anksto nuspręskite, ką reikia daryti kiekvienu atveju. Pradėkite nuo pačio blogiausio. Jeigu jūs turite vaiku, tai įsivaizduokite, kad jie mirė, ir įsidėmėkite, ką jūs jaučiate. Jeigu jūs net nenorite apie tai galvoti, tai pagalvokite – kad tai tik mintis. Ir jeigu jūs nesugebate pakelti net minties, tai ką jūs darysite pačioje situacijoje?
3. Įsidėmėkite labai svarbų dalyką: savižudybė nėra jūsų asmeninis reikalas. Kad užbaigti gyvenimą, reikia turėti į tai teisę. Savižudybė neturint į ją teisės yra vienas pačių šlykščiausių poelgių.
4. Ar jus žinote, ką apie jus galvos jei jūs pasitraukite iš gyvenimo be tam pakankamo pagrindo? Apie tai retai kas kalba garsiai, bet apie tai galvoja visi. Toks savižudis sukelia nejaukumo jausmą. Tai gailesčio ir šleikštulio mišinys. Iš prieš darant paskutinį žingsnį, užduokite patys sau klausimą, ar jūs tikrai norite, kad per jūsų laidotuves visi tylėtų ir stengtųsi nežiūrėti vienas kitam į akis?
5. Jūsų savižudybė bus pateisinta tik tuomet, kai kiekvienas, sužinojęs priežastį, pasakys, kad pasielgtų taip pat kaip ir jūs. Tokia mirtis sukelia aukšto, kilnaus liūdesio jausmą. Kad nesuklysti, atsiminkite, kad ūmaus sielvarto būsenoje žmogus sunkiai mąsto, ir jūsų sprendimas dėl savo likimo bus mažiausiai apgalvotas. Taip, tokia paradoksali situacija. Paprastai žmogus pats yra savo sielos savininkas, tačiau šiuo atveju geriau patikėti ją tiems, kas nori jums gero. Palyginkime situaciją su šia: kol jūs sveikas, jūs pats vaikštote, dirbate, gaminate maistą ir t.t. Bet jeigu jūs pertrenkė mašina, tai mažiausiai sau padėsite jūs pats. Kiekvienas praeivis bus jums labiau naudingas, net jei jis jūsų nepažįsta ir nėra gydytojas. Todėl, jei jūs ryžotės savižudybei, būtinai pažiūrėkite į situaciją iš šono, kaip ji atrodo pašalinio žmogaus požiūriu. Jo požiūris ir bus pats teisingiausias.
6. bet jeigu jūs vis dar teigiate, kad jūsų nuomonė yra teisingesnė todėl kad skauda jums, o ne jiems, tai pasakysiu viena svarbų dalyką, kurį reikią gerai įsiminti: jūsų nuomonė iš tikrųjų yra visai ne jūsų. Štai kodėl. Tie, kas jau vaikščiojo peilio ašmenimis ir nugalėjo nenorą gyventi, tas žino, ką galvoja žmogus praėjus keliems mėnesiams. O galvoja jis dažniausiai štai ką: “koks siaubas, aš vos savęs nenužudžiau dėl tokių niekų. Tik pagalvokite, aš galėjau jau (kažkiek mėnesių) gulėti kape. Košmaras”. Tai kuri jūsų nuomonė buvo teisinga? Kuomet jūs muilinote kilpą ar praėjus keliems mėnesiams? Žinoma, kad antroji. Reiškia tuomet jūsų nuomonė net jūsų paties požiūriu buvo neteisinga. Reiškia tai, ką jūs galvojate, nebūtinai yra jūsų tikroji nuomonė.
7. Iš čia taisyklė. Niekuomet nevykdykite savižudybės iškarto, net jei esate tikras, kad nepersigalvosite. Paskirkite sau laiką, pavyzdžiui trisdešimt dienų. Pasakykite sau: aš mirsiu tą ir tą dieną. O likusius trisdešimt skirsiu savo reikalų tvarkymui. Reikia atiduoti skolas, peržiūrėti popierius iš sunaikinti nereikalingus, reikia paskirstyti liekantį turtą, reikia atsisveikinti su tais žmonėmis, kuriems jautei simpatiją. Reikia aplankyti vietas, su kuriomis susiję kažkas brangaus. Ir pagaliau, ir tai svarbiausia - reikia sutvarkyti savo mintis. Jeigu laikas praeis, o sprendimas nepasikeitė, pradėkite išėjimą iš gyvenimo.
8. Nusižudyti žmogus turi teisę tik esant tam tikroje dvasinėje būsenoje:
- jis turi būti ramus. Jeigu jūs raudojate, esate įvaryti į kampą, paskendę sunkoje depresijoje – laukite, kol tai baigsis ir tik tuomet žudykitės. Pasitraukti iš gyvenimo su ašaromis akyse negarbinga.
- Jis neturi bijoti. Jeigu jūs bijote mirties, jeigu ilgai negalite įvykdyti nuosprendžio – laukite. Mirtis turi būti trokštama pačia savo esybe, o ne būti kaip išsivadavimas nuo gyvenimo.
- Jis neturi nekęsti pasaulio, kurį palieka. Jeigu jūs nekenčiate pasaulio, tuomet jūsų nuomonė neadekvati. Kiekvienas žmogus yra praėjęs tiek per meilę tiek per neapykantą šiam pasauliui. Žinoma, jeigu jis ne besmegenis galvijas. Tas, kuris išeina, turėtų laikytis tokios nuomonės apie pasaulį: “pasaulis įvairialypis, jame yra gėrio salelės, yra blogio salelės, yra vandenynas, kuriame viskas sumaišyta. Dabar man nepasisekė, aš patekau į tą pasaulio dalį, kurioje gyventi negalima. Ir nėra jokių kelių persikelti ten, kur gerai. Todėl aš išeinu be neapykantos šiam pasauliui. Tas, kas man atsitiko – nelaimingas atsitikimas. Tegul kitiem labiau pasiseka. Duok dieve jiems laimės”. Ir jeigu jūs negalite priimti šią išėjimo formulę, tai jūs nesuprantate savo esamos padėties, ir jūsų išėjimas nebus orus ir garbingas.
9. Daugelis savižudybių įvykdoma būsenoje, kurią galima išreikšti tokia fraze: “Man labai blogai. Aš negaliu daugiau kentėti”. Visais tokias atvejais geriausiu veiksmu būtų laukimas. Geriausia, jeigu žmogus sėdės atbukimo būsenoje. Kuo ilgiau jis prasėdės, tuo mažesnė nepateisinamos savižudybės tikimybė. Skausmas nuo ilgo laukimo perdega, kaip perdega pienas motinos krūtyse, jeigu jį nustojo nutraukinėti. Paprastai užtenka kelių dienų. Jeigu niekas nesikeičia, sielvarto priežastys išties rimtos.
10. Labai dažnai reakcija į stiprų stresą yra apsnūdimo būsena. Žmogus atsigula į lovą ir dienų dienas miega. Jeigu taip vyksta, jam nereikia trukdyti. Kuo ilgiau jis miegos, tuo geriau. Bet aplinkiniai turi būti atidūs: net jeigu žmogus valandų valandas sėdi su atsijungusia išraiška, tai nereiškia, kad jis nieko nedarys. Paliktas net kelioms minutėms jis gali staiga pribėgti prie lango ir iššokti. Atminkite, kad net tokioje būsenoje žmonės sugeba gudrauti ir būti vikrus realizuojant savižudiškus ketinimus.
11. Jeigu žmogus nesugeba pereiti į atbukimo būseną, nesėdi vietoje, ieško išeities, situacija yra pavojinga. Kad žmogus neeikvotų energijos savo mirties pasiruošimui, reikia nukreipti ją kita vaga. Variantai gali būti šie:
- Eiti kur akys veda. Geriau – į mišką. Eiti reikia daug valandų, kol nenuvers nuovargis. Pasukti atgal galima ne anksčiau kaip užsinorėsite namo. Jeigu galvoje atsirado kažkokios mintys, apart minties apie savo sielvartą, tai reiškia skausmas pradeda mažėti
- Važiuoti kur nors toli. Sėdate į traukinį ar autobusą, ir važiuojate kuo toliau. Negalima lipti į aklinai pasibaigianti maršrutą. Tik didelėse magistralėse. Aplink bus daug žmonių, bet tai neturi reikšmės. Niekur kitur žmogus nebūna toks vienišas, ir niekur kitur negalima taip gerai pasislėpti, kaip minioje. Bendrauti su aplinkiniais reikia minimaliai, kol neužsinorėsite atvirkščiai.
- Daug kalbėti. Šis būdas naudingas ne visiems. Kažkam geriau pakalbėti su draugu ar drauge, kažkam geriausias pašnekovas – pašalinis žmogus. Jeigu yra poreikis bendrauti, o neturite su kuo, skambinkite į “jaunimo liniją” ar panašią tarnybą. Būtent tokiems atvejams ji ir sukurta. Jos numerį visada pasakys informacijos telefonu.
- Pabandykite pakeisti dvasinį skausmą fiziniu. Egzistuoja klaidinga nuomone, kad dvasinis skausmas stipresnis už fizinį. “Aš pasirengęs ištverti bet kokias kančias, tik sugražinkite man žuvusį mylimąjį”. Viskas teisingai. Ištvertumėte ir jūs ir aš. Bet psichologiniu požiūriu fizinis skausmas visada dominuoja prieš dvasinį. O kadangi du labai stiprūs jausmai negali sąmonėje vienu metu būti kartu, fizinis skausmas su laiku išstums dvasinį. Paimkite adatą, geriausia nuo švirkšto (supakuotą, ji sterili). Jeigu nėra švirkšto, tai paprastą. Palaikykite spirite ar degtinėje. Patrinkite spiritu kairę ranką. Paimkite į dešinę adatą ir įsmeikite į ranką kuo giliau. Kartokite procedūra laikas nuo laiko. Galimas kitas variantas – nubrozdinti ant rankos odos lopinėlį ir paberti druska. Kentėti, kol tai įmanoma, paskui nuplauti vandeniu.
Dabar galime apžvelgti ir
Savižudybės elementus
Save nužudyti yra lengva, jeigu jus tikrai to norite.
Nematau didelio skirtumo tarp konkrečių metodų, jeigu jus nenorite inscenizuoti nelaimingo atsitikimo, kad jūsų artimieji gautų draudimą ar kad apsaugoti juos nuo kažkokios gėdos ar kaltės, susijusios su jūsų veiksmais.
Pagrindiniai savižudybės elementai yra:
- prieinamumas – ar yra lengva sudaryti sąlygas ir (arba) priemones
- patikimumas – kiek efektyviai tai suveiks
- greitis – per lokį laikotarpį ištiks mirtis
- neskausmingumas – ar daug kančių nuo pasirinkto metodo.
Prieinamumas gali būti problematiškas konkretiems metodams ar žmonėms. Dažnai tai priklauso nuo prieinamumo prie tam tikrų komponentų (pvz. vaistams).
Patikimumas gali būti sunkiai prognozuojamas.
Greitis didina ar mažina sekančio elemento svarbą ir priklauso nuo dozės.
Neskausmingumas svarbus didžiajai žmonių daliai ir susijęs su noru kiek tai įmanoma kuo mažiau paveikti artimųjų jausmus arba sąlygota banaliu savisaugos instinktu. Yra daug preparatų mažinančių arba išvis atjungiančių skausmo pojūtį.
Vienas svarbiausių savižudybės aspektų – tinkamas pasirengimas. Dažnai to nepaiso ir patirią nesėkmę.
Sprendimo dėl savižudybės priėmimo sąlygos.
Dažniausiai galima pagauti save galvojant, kad beprotiškai nori numirti, ir netgi atlieki kokius nors veiksmus, tačiau iš tikrųjų trokšti gyvenimo tęsinio, ir tuo bandai tik pakeisti savo gyvenimą. Tokiu atveju ketinimas nusižudyti yra tik kortų maišymo būdas. Nesvarbu, kiek mes neigsime kad mes valdome aplinkybes, viena diena vis dėl to suprasime, kad mes tie, kuo mus nori matyti kiti. Tai mūsų gyvenimo pokyčio priemonė (atsisakymas kad mus valdytų. Tai trokšta padaryti praktiškai visi, bet paniškai bijo pasekmių). Iš dalies tai kai kurių žmonių padarytų nusikaltimų priežastis – protestas prieš aplinką, kurioje tenka atsižvelgti į krūvą faktorių, kuomet negalima ištverti įtampos priimant sprendimą.
Suvokimas, kad mes galime bet kokiam gyvenimo taške tiesiog paimti ir jį sustabdyti, gali tapti stipriu stimulu. Daugelis tai vertina kaip “silpnumą, pabėgimą nuo realybės, apgavystę, nuodėmę ir tt”. – bet tai tik eilinis žmogiškas ketinimas mus teisti, priversti būti jų įkaitais, žaisti pagal taisykles, bijoti būti nuteistu jų dievais, baimė paimti savo Paskutinę valią į savo rankas ir viso šito projekcija į mus kosminės nuodėmės pavidale. Galų gale, jeigu jie nusprendė kentėti šioje sušiktoje skylėje, kam jiems reikalingi mes – kad tai jausi, ar tiesa? Jie pasakys kad mes – “nevykėliai”, “pralaimėję” (juk mes pažeidėme žaidimo taisykles), jeigu mes nusprendėme nelikti jų apgailėtino ir beprasmiško šou viduje.
Svarbiausios psichinės nuostatos, privedančios prie savižudybės:
- ypač siauras požiūris į situaciją. Jis pasireiškia tuo, kad žmogaus mintys teka tuo pačiu ratu ir negali iš jo ištrūkti. Intelektas visiškai išjungtas, žmogus nepajėgus daryti paprasčiausių išvadų. Žmogus sėdi ištisas valandas, jo smegenys pastoviai dirba, bet darbas apima paprasčiausias mintis: “kaip bloga”, “ką daryti?”, “kodėl aš?”. Siaurumas pasireiškia ir tuo, kad žmogus mato tik esamą laiko atkarpą. Jis negali įsivaizduoti nei praeities nei ateities. Jis daro išvadą, kad jo gyvenimas pilnai susideda tik iš to sielvarto, kurį jis patiria dabar. Paprasčiausia mintis, kad skausmas praeis, jam neprieinama.
- Kraštutinis egocentrizmas. Žmogus fiksuojasi ties savo skausmu ir nesugeba pažiūrėti iš šalies.
- Saviizoliacija. Žmogus nesuvokia aplinkinių žmonių kaip realybės. Jis atstumia bandymus padėti, nes jie tik trukdo jam susikoncentruoti ties savo skausmu. Visi siūlomi išeities iš situacijos būdai atstumiami.
- Atvirkštinė situacija. Žmogus karštligiškai ieško pagalbos, bet jos neranda. Po to jis užsidaro savyje ir nutraukia paieškas.
- Kraštutinis nuovargis. Žmogus praranda jėgas kovojant su situacija ir pasiduoda. Jėgų praradimas visada susijęs su vilties netekimu. Kai miršta viltis, žmogus irgi miršta.
