depresijosklubas.lt

- 2012 09 13, 15:16 #275652 As irgi bijodavau lavonu ir dabar zinoma kazkiek bijau ir nejauku but salia.Beeet kazkur paskaiciau,kad reikia paliesti koja ir dingsta baime.
Kai buvau niescia (pries 7m.) nusprendziau ta baime iveikt,palieciau savo patevio berods mamos koja.Tiksliai neatsimenu,o gal patevio sesers sunu...nes tada dvejos laidotuves buvo,neatsimenu kurios is ju pirmos..
Dabar pries 2 sav. mire mano dabartinio vaikino /partnerio mociute.Vel padariau ta pati.Mano vaikinas neisdryso,o as palieciau ir nebebijojau but salia. Nezinau kiek cia tos teisybes , bet man veikia.

Kiekviena mano diena nuostabesnė nei vakar, bet ne tokia nuostabi kaip rytojus !

- 2012 09 13, 15:24 #275655

...mano genuose jokio noro gyvent nera....as gyvenu vien del to, kad nenoriu skaudinti brangiu zmoniu iseidama...o siaip tempiu tokia guma...tikiuosi - gal kitam gyvenime bus geriau, cia kazkokie karminiai isbandymai...nu jei to nera...tai tik belieka....

Aš ankščiau minėjau kad mes patys pasirenkame priežastis dėl ko gyventi, tavo priežastis yra neskaudinti artimųjų. Ir mano teiginys, kad noras gyventi yra genuose neprieštarauja tavajam. Kaip tas noras pasireiškia yra individualus dalykas, vieni kaip ir tu susikurai priežastis kodėl gyventi, kiti nesuka sau galvos ir tiesiog gyvena. Aišku yra tokiu, kurie nenori gyventi, bet tai jau yra liga ir tai nėra normalu.

- 2012 09 13, 15:28 #275657

As irgi bijodavau lavonu ir dabar zinoma kazkiek bijau ir nejauku but salia.Beeet kazkur paskaiciau,kad reikia paliesti koja ir dingsta baime.
Kai buvau niescia (pries 7m.) nusprendziau ta baime iveikt,palieciau savo patevio berods mamos koja.Tiksliai neatsimenu,o gal patevio sesers sunu...nes tada dvejos laidotuves buvo,neatsimenu kurios is ju pirmos..
Dabar pries 2 sav. mire mano dabartinio vaikino /partnerio mociute.Vel padariau ta pati.Mano vaikinas neisdryso,o as palieciau ir nebebijojau but salia. Nezinau kiek cia tos teisybes , bet man veikia.

Skamba kaip baimės įveikimas, tu tiesiog pažiūrėjai tiesiai baimei į akis Visos baimės panašiai nugalimos.

- 2012 09 13, 15:45 #275659 Na čia viskas niekai. Čia visi, daugiau ar mažiau to bijo. Klausimas kodėl?
Kodėl nebijo patalogoanatomai? Reanimatologai? Dėl to kad dažnai mato mirtį? Matęs ir aš.Ir agoniją ir mirtį lengvą. Tuo metu nebijojau, bet vėliau iš to streso pagal medikų nuomonę man išsivystė panikos atakos.

Darvinas? Per daug paprasta...

- 2012 09 13, 18:44 #275674 Labai slidus dalykas tos laidotuves. Ypac kaip anksciau sarvojamas zmogus budavo tuose namuose kur gyveno, kaimuose ir t.t. As apturejau su tuo susijusias nemalonias situacijas, kaip palaidoji zmogu kaip stovi prie karsto taip nebijai, ner ko bijot jo. Bet kaip grysti i namus, pasilieki naki miegot ir prisimeni kad tam kambaryje buvo pasarvuotas senelis ar prosenelis, kurio laidodotuvese dalyvai. Na jau tikrai stovet buvo didesnis 'malonukas' prie karsto, nei pasilikt tam kambary po to. Kaip reik miegot, tik sukandes dantis lauki ryto, bijai kiekvieno smirinejimo ir seselio, uzsidengi su kaldra, ant itampos visalaik. Manau anksciau buvo tikrai kurijozines situacijos su pasarvojimais. Kiek baimiu ir psichologiniu traumu ivaryta budavo maziems vaikams ir siaip suaugusiam nemalonios situacijos turbut. Dabar gerai kaip civilizuotai viskas patapo, yra laidojimo namai, ner daug problemu su tuo susijusiu. Bet as prisimenu kaip sunku budavo miegot ten kur buvo pasarvuoti mylimi zmones, ir dasivesdavo iki vaidenimosi ir kitokiu nesamoniu naktimis. Ir siaip, sudetingas dalykas tos laidotuves jautrios psichikos zmonems. Kad ir kiekvienose laidotuvese, susikurdavau sau problemu, kurios persekiodavo mane, ar tai mire zmones ar mano psichika. Manau mano psichika. O siaip geriausias dalykas kaip kremuoja kuna, nereik soko suteikt nei vaikams nei kitiems zmonems. Aisku tai biski naujoviska. Bet manau jau saugiau mazam vaikuciui pastovet prie urnos nei prie mirusio zmogaus. Cia mano nuomone. Jei ne i tema sorry....

The Show must go on!

- 2012 09 13, 19:31 #275700

Bet manau jau saugiau mazam vaikuciui pastovet prie urnos nei prie mirusio zmogaus. Cia mano nuomone. Jei ne i tema sorry....

Dėl to pilnai sutinku.

Darvinas? Per daug paprasta...

- 2012 09 13, 19:46 #275710

Kodėl nebijo patalogoanatomai? Reanimatologai?

Tikriausiai todel, kad jiems tai tik darbas ir visokiom mistifikacijom vietos ir laiko nelieka. Turbut panasiai kaip ir gydytojai - ramiai dirba, bet kai baisi diagnoze atitenka artimajam, tuomet neretai pradeda dominuoti emocijos, o ne loginis mastymas. Stai kodel dauguma ju negydo savo artimuju.

i'm not like them, but i can pretend

- 2012 09 15, 21:03 #276131

O siaip geriausias dalykas kaip kremuoja kuna,

o as bijau ,kai mane sudegins... :angel

Aš turiu ligą, bet ne ji - mane

- 2012 09 16, 21:06 #276269

o as bijau ,kai mane sudegins... :angel

Kažkoks nelogiškas teiginys: kai tave sudegins (būsimasis laikas), tu bijai (esamasis laikas).
Tikriausiai turėjai omenyje, jog "bijai, kad tave sudegintų" arba "kai tave sudegins, tu bijosi". Vienu ar kitu atveju, kad ir ką su tavim darytų, tau bus tas pats ir jokios baimės nejausi, nes būsi miręs.

- 2012 09 16, 21:13 #276273

Darvinas? Per daug paprasta...

- 2012 09 20, 20:55 #277045 Biškį juokinga, bet ir aš kaip Maingirdas bijau deginimo . Ir išvis, kai pagalvoju ta tema, nenorėčiau, kad mane ir palaidotų kur miesto kapinėse vieną, ne prie artimųjų, kažkaip, rodos, liūdna būtų, nors pati suprantu, kad tikriausiai jau niekaip nebebūtų. Ir aprangai turiu pageidavimų . Makabriški mano pasvaičiojimai.

Kalbant apie mirusius - lavonų nebijau. Kai laidojom tėtį, nakvojau šalia šarvojimo salės, visai nebuvo baisu. Nebuvo baisu ir namo grįžus. Kažkaip kai savas žmogus, nesibaugini jo ir mirusio, atvirkščiai - norėtųsi, kad nors pasivaidentų, jei taip būtų įmanoma.

- 2012 09 20, 21:06 #277051

Kalbant apie mirusius - lavonų nebijau. Kai laidojom tėtį, nakvojau šalia šarvojimo salės, visai nebuvo baisu.

Tai drąsi labai. Aš tikrai negalėčiau. Įpač baisu kai mirusiojo akys nepilnai užmerktos. Brrr...
Bet deginimas gal geriau, negu pūti žemėje.

Darvinas? Per daug paprasta...

- 2012 09 20, 21:11 #277053 mirusiojo akys nepilnai uzmerktos,o as einu miegoti ,tai sapnuosiu...

Aš turiu ligą, bet ne ji - mane

- 2012 09 20, 21:18 #277056 Zemej tu nepusi, o tave labai greitai sudoros visokios slykscios kirmeles...vien nuo tokios minties veeeeeeeeeee :x

- 2012 09 20, 21:24 #277059 Pas mus šeimoje įprasta apie laidotuves kalbėti ir jas planuoti, tad silpnesnių nervų žmonėms siūlau mano postų neskaityti. Dėkoju už supratimą.

Biškį juokinga, bet ir aš kaip Maingirdas bijau deginimo (...).

Aš deginimo nebijau, ir noriu virsti pelenais. O dedukas mano bijojo deginimo... Kasmet aš jį vežiojau į kapines pas artimuosius. Kasmet jis pasakojo, kaip ir kur nori būti palaidotas. Vienu rozu taip pabodo spustyje prie Trakų stovėti ir klausyti... Aš jam pasakiau :''Deduk, nebūk toks egoistas, davai aš Tave sudeginsiu - pigiau bus. Žemę anūkams taupyt reikia. Jei taip toliau visi laidosis, tai už 50 metų žemės neliks...'' Jis net persikeitė. Stvėrė pinigus, ir, grižęs namo nunešė savo dukrai ir sako:''Tu žinai, Paukštis mane sudegint nori, o aš bijau, nenoriu. Geriau jau tu mane palaidok''. O močiutė leptelėjo:'' Kur tau, sudegint,ki ki k, toks storas barsukas į pečių netilps''.

Kalbant apie mirusius - lavonų nebijau. (...)

Man penki metai buvo, kai prie kaimynystėje mirusio žmogaus lavono mane budėt paliko, liepė tais laikais žvakes karpyt... Galvojau, kad trumpam, o pabuvau iki sutemų. Aš ir lavonas. Svetimuose namuose. Va taip va. Nebijojau. Man patiko žvakes karpyt, tokioje ramybėje atsakingą darbą dariau. Va.