- 2012 09 20, 12:22
#276940
Mano nuomonė panaši. Gyvename masinėje neurozėje - greitas tempas, lėkimas nežinia kur ir nežinia dėl ko, nuolatinis neišvengiamas apsimetinėjimas visur ir net su pačiais artimiausiais žmonėmis, masinis vartojimas ir amžinas nepasitenkinimas, stresas ir t.t, t.t.. Kuo daugiau žmogus pats sau ir kitiems meluoja, tuo ligotesnis tampa. Karų, badų ir marų laikotarpiu niekas juk nesekdavo depresijų, sirgti dvasios ligomis buvo savaiminis nediskutuotinas dalykas. O šiandieninis mūsų maras sėlina iš lėto, palengva, smelkiasi ir tikrai ne kiekvienas jį pastebi, atpažįsta savo neurozės pirmuosius ženklus ir užkerta tam kelią. Iš čia viskas ir kyla, manau. O religija yra puikus būdas tiek rasti prasmę, tikslus, tiek jaustis saugiam. Na, iš esmės juk Bažnyčia neva teigia turinti atsakymus į visus žmogų kamuojančius klausimus. O jei ir neturi, gali nuo klausimų atbaidyti. Tad, kaip anksčiau jau buvo pacituota, tikėjimas yra tikri visuomenės klijai. Tai priemonė.
Norėčiau pasisakyti apie maldas. Aš malda, (savi)įtaiga, placebu, įsikalbėjimu, pasąmonės užsiprogramavimu, burtažodžiais (nesvarbu, kaip pavadinsim, taip nepagadinsim) tikiu. Mokslo įrodyta (religija tam, tiesa, negali prieštarauti), kad tai pirmas ir didžiausias žingsnis siekiamo tikslo link. Manau, niekas su manimi ir neprieštaraus, nei mokslininkai, nei psichologai, nei ateistai, nei agnostikai, nei tikintieji.
Nenoriu nieko įžeisti ir konkrečiai čia niekam netaikau, tačiau mane dažnai slegia jausmas, kad mums labai sunku atsirinkti pelus nuo grūdų ir dažnai einama vien principais, norint save įtvirtinti ir pasirodyti. O tai nėra pats tinkamiausias būdas.
Paskutinį kartą redagavo marronnier 2012 09 20, 16:48. Iš viso redaguota 1 kartą.