- 2012 09 25, 16:29
#277559
Iš tikrųjų labai keista rašyti šitoje temoje. Ir ne tik todėl, kad šiuo metu sergu - sloga, gerklė ir galvos skausmas. Tai toks menkniekis, palyginus su tais šešeriais metais ligos ir dvejais iš jų - gydymosi. Bet keista čia rašyti labiausiai dėl to, jog gavusi diagnozes, nebemačiau jokios vilties išsikapstyti. Iš tiesų, iš pradžių gerai nė nesupratau, kas tai yra, ką tai reiškia, bet pirmą kartą atsidūrusi ligoninėj (iš karto uždaram skyriuj, čia ir gavau diagnozes), supratau, kad įvyko kažkas neatitaisomo. Aišku, ko daugiau tikėtis iš žmogaus, kuris tik prieš savaitę buvo susidūręs su tokiu padaru kaip psichiatras, o juolab - nė karto iki tol nebuvau gulėjusi ligoninėje. Prisimenu, kaip nuvedė mane visą drebančią, iki mėsų supjaustytom rankom ir su ant kūno juntamais vabalais ir vorais, galvoje - žmogeliukais, o skrandy - gyvate, kuri dusindavo. Aišku, buvau jiems nei pirma, nei paskutinė, bet man tai buvo kažin koks baisus, lemiamas žingsnis - pasirinkimas gultis į ligoninę. Guliausi, nes tuomet dar bijojau dėl savo gyvybės... Tiesa, dabar irgi bijau. Iš naujo. O tiksliau - nenorėčiau mirti, bet tam grėsmės, bent iš mano pusės, jau kuris laikas nebėra. Ir neketinu leisti, kad būtų. Pirmas vizitas ligoninėj truko 54 paras. Apie 50 dieną (gal kelios dienos prieš) pirmą kartą bandžiau nusižudyti rimtai. Ankstesnius bandymus dabar galiu vadinti tik vaikišku pažaidimu, kaip ir pjaustymąsi (žalojausi nuo 14, dabar man greit bus 20). Nors, žinoma, viskas prasidėjo nuo nekaltų pabandymų, tačiau ilgainiui pjūviai didėjo ir gilėjo. O ir žudytis bandžiau kažkaip nerimtai. Lyg pasilikdama galimybę išgyventi. Tačiau tąkart, aišku, taip pat rizikavau, kad gali nepavykti - juk skyrius buvo uždaras, dušai be kabliukų, ir tai atrakinami tiktai vakare. Taigi, bandžiau pjautis venas. Kaip mama po kelių mėnesių sakė apie žaizdas, buvo "išarti melioracijos grioviai". Taip, pjūviai buvo gilūs, bet nepakankami, ar tiesiog buvo per mažai laiko ir privatumo - kažkas iš pacientų įsiveržė į dušą ir po dešimties minučių sanitarai mane jau tempė iš dušo į kitą skyrių siūt riešų. Keista, tačiau po kelių dienų mane išrašė namo. Po to įvykio duše prie F25.1 gavau ir ribinį asmenybės sutrikimą. Taip gavau pirmąsias diagnozes (nors poliklinikoj psichiatrė, rašydama siuntimą ligoninėn, prirašė depresiją, jokių šizų). Po išėjimo iš skyriaus neilgai ištraukiau, nors visi buvo labai manim susirūpinę, vienos niekur neišleisdavo ir t.t. Jaučiau, kad būklė negerėja, viskas buvo taip pat, kaip prieš gulantis į ligoninę. Net 800 mg seraquelio nepadėjo. Tada lioviausi gerti vaistus, paslapčiom kaupiau juos į dėžutę, o kai gydytoja išrašė vaistų dviems mėnesiams, susidarė apie tris šimtus tablečių. Pamenu, buvo balandžio mėnuo. Tada įvyko antras, bene pats rimčiausias bandymas žudytis. Išgėriau visas tabletes kiek tik turėjau, dar ir iš mamos vaistinėlės kažko primaišiau, prie viso to dar išgėriau butelį vyno. Nė nepamenu, kaip viskas vyko, pamenu tik šleikštų vaistų skonį burnoj, dar gerą pusmetį negalėjau gert vaistų be šleikštulio - tiesiog vimdydavo. Žinau tik tiek, kad buvo pietų metas, nebeatsakiau į mamos skambučius, ir ji parlėkė namo. Rado mane nepažadinamai miegančią. Taip atsidūriau reanimacijoj. Po dviejų dienų atgaivino, tačiau po pusdienio prasidėjo abiejų pusių plaučių uždegimas ir koma. Daktarai nebesuteikė vilties, kad išgyvensiu, geriausiu atveju turėjau likt daržove. Bet, dėkui Dievui, aš sveika ir gyvybinga. Vėlgi, visa tai žinau tik iš pasakojimų.Nė neprisimenu, jog prieš savaitę prieš tablečių gėrimą mane buvo užpuolę ir gerokai apspardę. Tiesiog neprisimenu. Gal taip atimintis norėjo apsaugoti mane nuo žalingų prisiminimų - ištrindama tai, ko nereikia. Po reanimacijos perkėlė į skyrių, vėl tą patį uždarą. Prisimenu daktaro žodžius: "dabar turėtumėt būti patenkinta - suniokojot save kaip tik galėjot". (nuo reanimacijos turiu randą ant kaklo - statė vamzdelį, nes dusau). Po to išėjimo iš skyriaus, pratempiau du - tris mėnesius, ir vėl pakliuvau atgal - jau beveik tradiciškai bandžiau žudytis (šį kartą šokt nuo tilto, bet nutempė kelio darbininkai). Po to karto dar gulėjau rudenį, po naujų metų ir šį pavasarį (šis kartas buvo paskutinis), ir štai jau beveik pusmetis, kaip gyvenu be ligoninių! Pati dar negaliu tuo patikėt. Bet, regis, šį kartą atitaikė vaistus (paroxetinas ir rispolept consta). Tad dabar gyvenu laiminga, nors kartais ir norėtųsi geresnio gyvenimo (kad, pavyzdžiui neturėčiau randų, tėvai būtų sveiki, finansai būtų stabilesni ir t.t.), bet neidealus gyvenimas netrukdo jaustis laimingai. 
kodėl visą šitą litaniją rašiau? Galbūt dėl to, kad pati pagaliau patikėčiau, kad išsikapsčiau. Ir kad palikčiau praeitį praeity, nebevilkčiau jos iš paskos. Ir ne vien dėl to. Rašiau daugiausia dėl to, jog būčiau dar vienas pavyzdys, kad pasveikti įmanoma. Man pasveikimas nebesisieja su gyvenimu be vaistų. Taip, kada nors, galbūt, atsisakysiu ir jų. Bet gyvenimas pasveikus - tai gyvenimas būnant savimi, priklausant sau, o ne ligai. Kai pati priimu sprendimus, o ne liga tai padaro už mane. Kai žinau, ką ir kodėl darau. Kai myliu, gerbiu ir saugau save ir kitus. Kai gyvenu atsimerkusi. Kai iš tikrųjų gyvenu... Rašau visa tai, nes žinau, kas yra žalojimasis, valgymo sutrikimai (tiesa, apie juos šį kartą nebeparašiau, bet būtinai parašysiu), depresija, šizos, neviltis, neapykanta, isterija, paranoja, nevaldomas ir protu nesuvokiamas elgesys (porą kartų vos nenužudžiau savo tuometinio draugo..), žinau, kas yra duobė ir ką reiškia smegti duobės dumble. Jei kas prisimenat šantažistę Barfuss, prisimenat ir mano nesuvaldomumą net ir šitam forume. Galiausiai žinau, dabar jau žinau, kad įmanoma išlipti iš nevilties ir pamilti gyvenimą... Kad pasveikti įmanoma.
Stiprybės, vilties ir tikėjimo, brangieji :jap
kodėl visą šitą litaniją rašiau? Galbūt dėl to, kad pati pagaliau patikėčiau, kad išsikapsčiau. Ir kad palikčiau praeitį praeity, nebevilkčiau jos iš paskos. Ir ne vien dėl to. Rašiau daugiausia dėl to, jog būčiau dar vienas pavyzdys, kad pasveikti įmanoma. Man pasveikimas nebesisieja su gyvenimu be vaistų. Taip, kada nors, galbūt, atsisakysiu ir jų. Bet gyvenimas pasveikus - tai gyvenimas būnant savimi, priklausant sau, o ne ligai. Kai pati priimu sprendimus, o ne liga tai padaro už mane. Kai žinau, ką ir kodėl darau. Kai myliu, gerbiu ir saugau save ir kitus. Kai gyvenu atsimerkusi. Kai iš tikrųjų gyvenu... Rašau visa tai, nes žinau, kas yra žalojimasis, valgymo sutrikimai (tiesa, apie juos šį kartą nebeparašiau, bet būtinai parašysiu), depresija, šizos, neviltis, neapykanta, isterija, paranoja, nevaldomas ir protu nesuvokiamas elgesys (porą kartų vos nenužudžiau savo tuometinio draugo..), žinau, kas yra duobė ir ką reiškia smegti duobės dumble. Jei kas prisimenat šantažistę Barfuss, prisimenat ir mano nesuvaldomumą net ir šitam forume. Galiausiai žinau, dabar jau žinau, kad įmanoma išlipti iš nevilties ir pamilti gyvenimą... Kad pasveikti įmanoma.
Stiprybės, vilties ir tikėjimo, brangieji :jap
] radai savyje stiprybes pripazint aplinkybes, svekti, mokytis, netgi atlaikyt visu poziuri apie zingsni atgal. Vat kartais, kai zmogus zengia zingsni atgal, jis tik isibegeja 
ir juokinga, ir graudu prisiminus. aišku, tada buvo tik graudu, liūdna, beviltiška, o ypač pikta, kad jūs nepadarot stebuklo. bet visi jūs davėt labai daug - iš jūsų gavau palaikymą. o tas stebuklas visą laiką buvo manyje, tiesiog reikėjo juo patikėti ir leisti jam įvykti, o ne užsiciklinus kartoti kaip viskas blogai ir kaip aš noriu žudytis. retai kada kuris paklausiam savęs "o kaip labai aš noriu gyventi?". nors visi tie metai mane išmokė nebebijoti mirties. nenoriu jos, bet ir nebebijau. tiesiog džiaugiuosi, kad esu, kad gyvenu, ir noriu būti kuo ilgiau. ir apskritai, išmokau save branginti ir mylėti, bet nebeinkšti dėl smulkmenų. tie metai mane išties daug ko išmokė. žinoma, galbūt būtų buvę geriau be jų, nes tiek mėšlo niekam nelinkėčiau gyvenime perbrist, bet, kita vertus, jei neturėčiau tos praeities, nebūčiau tokia, kokia esu dabar - kūrybinga, suvokianti gyvenimo vertę, save gerbianti ir vertinanti tai, ką turiu. Teisingai, Virtual, sakai - įsibėgėjau. Dabar galiu drąsiai šuoliuoti per gyvenimą. :jap =)
