- 2012 12 02, 03:17
#288115
Neradau cia tokio skyrelio, tai uzvedziau kulturoje.
Apie filosofa:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Arthur_Schopenhauer
Man atrodo, jei Sopenhaueris butu gyvenes musu laikais, jam tikrai butu pripaise kokia nors diagnoze. Bet kaip yra is tikruju? Ar protas ar depresija kalbejo filosofo lupomis? O galbut sergantys depresija yra sveikesni uz "sveikuosius", nes pastarieji tiesiog nenori sau pripazint, kad gyvenimas yra viena didziule nesekme?
Keletas minciu:
žmogus esti visiškai savimi tik tol, kol jis vienas, taigi, kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas.
Optimizmą A. Šopenhaueris laiko ne tik „absurdiška“, bet ir „niekšiška mąstysena, žiauriu pasityčiojimu iš nenusakomų žmonijos kančių“. Tarp žmonių vyksta nuožmi kova dėl vietos po saule – žmogus žmogui yra vilkas. Akla valia daugelį žmonių verčia visą gyvenimą kovoti už savo egzistenciją, rūpintis kaip išgyventi, iš anksto žinant, kad bus pralaimėta. Mirties atžvilgiu visą gyvenimą galima laikyti nuolatiniu mirimo procesu. Žmogus mirčiai priklauso nuo pat gimimo, ji visą laiką žaidžia su žmogumi kaip su savo grobiu.
Anot A. Šopenhauerio, kančių pilną žmogaus kasdienybę padeda ištverti tik mirties baimė, o ne gyvenimo meilė. A. Šopenhaueris rašo: „Tikriausiai niekada nei vienas žmogus savo gyvenimo pabaigoje, jei tik jis protingas ir nuoširdus, nepanorės gyventi dar sykį; daug mieliau jis pasirinks visišką nebūtį“.
Jis yra už natūralią gyvenimo pabaigą: „didžiausias gėris, įmanomas amžiaus pabaigoje, yra eutanazija – nepaprastai lengva, jokios ligos nesukelta, jokių traukulių nelydima ir visai nejaučiama mirtis“. Savižudybė A. Šopenhaueriui yra tik pavienio valios reiškinio sunaikinimas. Ji yra valios teigimas. Savižudis nori gyventi, jis nepatenkintas ne gyvenimu apskritai, o tokiu gyvenimu, kurį jam teko gyventi.
pasaulio pagrindas - valia - iracionali jėga, kovojanti beprasmę amžiną kovą dėl būvio, kai net jei ir pavyktų patenkinti visus valios poreikius ir siekius, laimės ir džiaugsmo vis tiek pasaulyje nebūtų
Žmogus gimsta ir gyvena nuolatinio nusivylimo pasaulyje, kuriame jis randa ne gėrį, o blogį.
Tokio gyvenimo beviltiškumas kyla iš pačios valios prigimties, kuri pastoviai reikalauja individualizacijos, siekia įgyti pavidalą, bet jai tai niekaip nepavyksta šio poreikio patenkinti.
Valia laikoma neprotingu, betiksliu, aklu, chaotišku, iš esmės piktu pasaulio pradu, žmogaus elgsenos ir egzistencijos branduoliu. Intelektas tesąs valios įrankis, skirtas jos tikslams vykdyti. Šopenhauerio voliuntarizmas glaudžiai susijęs su pesimizmu, nes pasaulis, valdomas iracionalios valios, esąs beprasmiškas, iš esmės blogas, sunkiai pažįstamas ir valdomas.
Apie filosofa:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Arthur_Schopenhauer
Man atrodo, jei Sopenhaueris butu gyvenes musu laikais, jam tikrai butu pripaise kokia nors diagnoze. Bet kaip yra is tikruju? Ar protas ar depresija kalbejo filosofo lupomis? O galbut sergantys depresija yra sveikesni uz "sveikuosius", nes pastarieji tiesiog nenori sau pripazint, kad gyvenimas yra viena didziule nesekme?
Keletas minciu:
žmogus esti visiškai savimi tik tol, kol jis vienas, taigi, kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas.
Optimizmą A. Šopenhaueris laiko ne tik „absurdiška“, bet ir „niekšiška mąstysena, žiauriu pasityčiojimu iš nenusakomų žmonijos kančių“. Tarp žmonių vyksta nuožmi kova dėl vietos po saule – žmogus žmogui yra vilkas. Akla valia daugelį žmonių verčia visą gyvenimą kovoti už savo egzistenciją, rūpintis kaip išgyventi, iš anksto žinant, kad bus pralaimėta. Mirties atžvilgiu visą gyvenimą galima laikyti nuolatiniu mirimo procesu. Žmogus mirčiai priklauso nuo pat gimimo, ji visą laiką žaidžia su žmogumi kaip su savo grobiu.
Anot A. Šopenhauerio, kančių pilną žmogaus kasdienybę padeda ištverti tik mirties baimė, o ne gyvenimo meilė. A. Šopenhaueris rašo: „Tikriausiai niekada nei vienas žmogus savo gyvenimo pabaigoje, jei tik jis protingas ir nuoširdus, nepanorės gyventi dar sykį; daug mieliau jis pasirinks visišką nebūtį“.
Jis yra už natūralią gyvenimo pabaigą: „didžiausias gėris, įmanomas amžiaus pabaigoje, yra eutanazija – nepaprastai lengva, jokios ligos nesukelta, jokių traukulių nelydima ir visai nejaučiama mirtis“. Savižudybė A. Šopenhaueriui yra tik pavienio valios reiškinio sunaikinimas. Ji yra valios teigimas. Savižudis nori gyventi, jis nepatenkintas ne gyvenimu apskritai, o tokiu gyvenimu, kurį jam teko gyventi.
pasaulio pagrindas - valia - iracionali jėga, kovojanti beprasmę amžiną kovą dėl būvio, kai net jei ir pavyktų patenkinti visus valios poreikius ir siekius, laimės ir džiaugsmo vis tiek pasaulyje nebūtų
Žmogus gimsta ir gyvena nuolatinio nusivylimo pasaulyje, kuriame jis randa ne gėrį, o blogį.
Tokio gyvenimo beviltiškumas kyla iš pačios valios prigimties, kuri pastoviai reikalauja individualizacijos, siekia įgyti pavidalą, bet jai tai niekaip nepavyksta šio poreikio patenkinti.
Valia laikoma neprotingu, betiksliu, aklu, chaotišku, iš esmės piktu pasaulio pradu, žmogaus elgsenos ir egzistencijos branduoliu. Intelektas tesąs valios įrankis, skirtas jos tikslams vykdyti. Šopenhauerio voliuntarizmas glaudžiai susijęs su pesimizmu, nes pasaulis, valdomas iracionalios valios, esąs beprasmiškas, iš esmės blogas, sunkiai pažįstamas ir valdomas.