- 2012 02 25, 10:18
#247731
Blogai, kad pasiduodat savo būsenai. Į tokius dalykus reikia žiūrėt ūkiškai: reikia sėt - sėji, reikia raut piktžoles - rauni, reikia pjaut - pjauni ir t.t.
Ką noriu pasakyti?
Esmė ta, jog nerimas yra slopinantis reiškinys, atimantis daug gyvenimiškų funkcijų, tad pasiduoti tam - labai pavojinga. Kita vertus, žmonės turintys nerimo sutrikimus yra pakankamai sveiki, jog suvoktų, vertintų kritiškai ir suprastų nerimo pasekmes. Kai būdavo stiprus nerimas nesinorėdavo nieko: nei paskaitų, nei susitikimų, nei įšėjimų į teatrą, koncertus ir pan. Bet mano "sveikoji" dalis suprasdavo, jog negalima taip savęs izoliuoti, kad reikia nepasiduoti ir bandyti gyventi, kad ir kaip tai atrodytų sunku. Na, ir eidavau visas drebantis į paskaitas ar kokiam nors kino teatre skaičiuodavau minutes iki seanso pabaigos, nes nuo nerimo užkaldavo širdis ar jausdavau stiprų oro trūkumą. O kas belieka daryti? Negi mesti mokslus ir per dienas kiurksoti namuose? Atsiriboti nuo draugų ir nuo jų atitolti? ar atsisakyti tų mažų, tačiau malonių gyvenimiškų dalykėlių kaip geras filmas ar gyvo garso koncas?
Neleidau sau to. Ir neapsirikau, nes palaipsniui pavyko prasilaužti, į tam tikras situacijas pažvelgti kitu kampu, o galų gale tos gyvenimiškos funkcijos, kurias marindavo nerimas, pradėjo atrodyti visiškai normalios ir nebaisios (taip, kaip iki tol, kol neturėjau jokių problemų).
Žodžiu, gydytis reikia gyvenimu. Ir apskritai - nebijoti gyventi =)
Ką noriu pasakyti?
Esmė ta, jog nerimas yra slopinantis reiškinys, atimantis daug gyvenimiškų funkcijų, tad pasiduoti tam - labai pavojinga. Kita vertus, žmonės turintys nerimo sutrikimus yra pakankamai sveiki, jog suvoktų, vertintų kritiškai ir suprastų nerimo pasekmes. Kai būdavo stiprus nerimas nesinorėdavo nieko: nei paskaitų, nei susitikimų, nei įšėjimų į teatrą, koncertus ir pan. Bet mano "sveikoji" dalis suprasdavo, jog negalima taip savęs izoliuoti, kad reikia nepasiduoti ir bandyti gyventi, kad ir kaip tai atrodytų sunku. Na, ir eidavau visas drebantis į paskaitas ar kokiam nors kino teatre skaičiuodavau minutes iki seanso pabaigos, nes nuo nerimo užkaldavo širdis ar jausdavau stiprų oro trūkumą. O kas belieka daryti? Negi mesti mokslus ir per dienas kiurksoti namuose? Atsiriboti nuo draugų ir nuo jų atitolti? ar atsisakyti tų mažų, tačiau malonių gyvenimiškų dalykėlių kaip geras filmas ar gyvo garso koncas?
Neleidau sau to. Ir neapsirikau, nes palaipsniui pavyko prasilaužti, į tam tikras situacijas pažvelgti kitu kampu, o galų gale tos gyvenimiškos funkcijos, kurias marindavo nerimas, pradėjo atrodyti visiškai normalios ir nebaisios (taip, kaip iki tol, kol neturėjau jokių problemų).
Žodžiu, gydytis reikia gyvenimu. Ir apskritai - nebijoti gyventi =)
