grincas rašė:Katastrofa rašė:Jei tiki, tada ir jauti, to jausmo, manau, neapibūdinsi Tai galima būtų apbūdinti galbūt, kaip "tikėjimo pajautimas". Jausmas, jog tiki visa savo esybe.
Kosmosas kažkoks
Kam kosmosas, kam realybė.
Kovos su depresija klubas
Moderatorius: Astro-Meška
grincas rašė:Katastrofa rašė:Jei tiki, tada ir jauti, to jausmo, manau, neapibūdinsi Tai galima būtų apbūdinti galbūt, kaip "tikėjimo pajautimas". Jausmas, jog tiki visa savo esybe.
Kosmosas kažkoks
Katastrofa rašė:grincas rašė:Katastrofa rašė:Jeigu to klausi, vadinasi netiki arba abejoji. Jeigu netiki, nelabai ir sužinosi, pajausi, o net ir tikėdamas savęs to 100ą kartų gali klausti, nes Dievas neapčiuopiamas, todėl dauguma žmonių ir klausia savęs, ar Dievas yra, ar ne. Žmonės iš prigimties yra linkę viską apčiuopti, užuosti, pajausti tada. O su Dievu kitaip. Gali tik pajausti. Nei pamatyti, nei kaip kitaip "pačiupinėti". Va čia ir yra įdomiausias klausimas. Ir tai yra tikėjimo reikalas.
Gal gali plačiau pakomentuoti ką reiškia "pajausti Dievą"?
Jei tiki, tada ir jauti, to jausmo, manau, neapibūdinsi :) Tai galima būtų apbūdinti galbūt, kaip "tikėjimo pajautimas". Jausmas, jog tiki visa savo esybe.
EniGmO rašė:Ei dievas, lysk į kombinezoną ir tarp keturių sienų tave.
groowax rašė:Jei žmogus nuoširdžiai tiki į Dievą, tai net nekyla jam jokia abejonė, kad dievulis viską išgirsta. Dievas yra visagalis. Ypač jis myli nuskriaustus žmones, t.y. kurie serga psichinėmis ligomis. Ir ypač naudinga yra ne apsimestinė, bet nuoširdi, meilės visiems kupina malda.
sophie rašė:That being said, man įdomu, kodėl Dievas turėtų ypatingai mylėti psichikos ligomis sergančius? Nes jie nuskriausti? O kodėl nuskriausti turi būti mylimi labiau? O ar nuskriaudė juos ne tas pats visagalis Dievas, kuris viską gali? Ir kodėl jis negali mylėti žmogaus, jo nenuskriaudęs?