Moderatorius: Astro-Meška

Ar galvojote/bandete nusižudyti?

12
9%
27
20%
26
19%
4
3%
4
3%
11
8%
18
13%
33
24%
Vartotojo avataras
Parašė Nepasitikinti
#333140 Ir tikrai, tada jaučiausi įvaryta į kampą, nemačiau išeities, beprasmybė vyravo ir grįžau namo, pasidėjau daiktus, pasakiau, jog einu į miestą ar su draugėm ir bandžiau nusižudyti. Atrodė viskas puikiai suplanuota, bet taip nebuvo. Ne tai ko tikėjausi, pasidaviau savo kančioms ir atsidūriau po to ligoninėj, na o prie kitų aš užsidarau su "Viskas gerai", todėl nieko rimto niekas ir nematė. Ir dažnai norėdavau mirti. Dabar tos mintys retai ateina. Nors vistiek jaučiuosi beprasmiškai egzistuodama. Bet nepasiryžčiau dabar pasitraukt. Paprasčiau nieko nedaryt... Kankintis. Savotiškai net patinka tai, užplūsta emocijos, leidžiu žmonėms elgtis negražiai su manim, iki kol.. Na jie patys nebenori manęs. Tai nėra malonu, bet šiaip visada aš be emocijų, viskas vienodai... Rimta.
Parašė Deode
#333144 Kankintis dar blogiau. Aš manau, kad reikia tokiu momentu tesiog nusispjauti ir be atsokomybės važiuoti pailsėti, skirti laiko sau, keisti žmones ir aplinką. Ta rutina ir atsokomybė bei taisyklės ir varo mus į kampą, nes esi užprogramuotas veikti pagal tai.
Na žodžiu metafora. Yra bedugnė, esi tu šalia jos ir tarp kažkokio besiriedančio akmens ar sunkaus kūno, kuris kelia baimę. Tarkim bijodama to sunkaus kūno, tu artėji šalia bedugnės, kitokiu kelių nėra. Kas geriau tas kūnas ar ta bedugnė? Tu renkiesi, bet pamiršti, kad dar turi savo kūną, ir turi jo galimybes. Tu gali jas išnaudoti. Tu turi skirti dėmėsį ne 2 priešingoms grėsmėms, bet sau. Kas tu esi? Ir ar tai tikra? Ir ar tai beprasmiška? Kai atrandi savyje viltį ir tikėjimą savo jėgom, sunkus artėjantis kūnas sustos ir pasidarys nebe toks grėsmingas, o bedugnė išnyks. Tada tu atsidursi vientisoje erdvėje, kur galėsi vaikčioti išilgai, ir aplink tą kūną iš visų pusių. Tu kontroliuosi situaciją, o ne tos grėsmės. Nu nežinau ar pagavot, bet manau, kad čia principas, kaip viskas veikia. :)
Vartotojo avataras
Parašė Nepasitikinti
#333145 Na bet kitaip aš ir nemoku. Niekada ir nebuvo kitaip.
Vat tame ir esmė per daug atsakomybių yra, kad visko atsisakyti - mokslai, darbas, gyvūnai... Atrodo galėčiau kažką pakeisti, bet tam reikia padaryti labai daug... Vienu žodžiu, atrodo, yra neįmanoma. Užburtas ratas, kurio šiuo metu negalima keisti. O to pasekmė - aš nelaiminga. Noriu, bet negaliu. Negalima. Nežinau kaip. Viena aš.
Parašė Deode
#333148 Tai niekas ir neakė, kad tai lengva. Tai ilgas ir varginantis procesas. Bet norint viską palengvinti, reikia įgauti pasitikėjimo savimi. Kaip pasitikėti savimi? Na, aš dabar tai sprendžiu, bet padariau išvadą, kad tesiog reikia pasižiūrėti kokius turi pliusus ir gabumus. Arba gali jų ieškoti per kokią nors veiklą, kartoti sau, kad esi gražus(i), gabus(i), ir tu viską gali įveikti. Nieko nėra įmanomo. Man tėvukas sakydavo: eini kiaurai visur pakelta galva, jei ir nepriima ar nepripažįsta eini įkyriai kitur arba ten pat, žodžiu nepasiduodi. Jo žodžiais dabar ir noriu tikėti. Žodžiu tikėk savo jėgom, tikėk, kad tu nusipelnei laimės. Kodėl? Kuo pranešeni kiti žmonės? Kuo tu prastesnė? ir t.t
Parašė Deode
#333150 Aš manau jeigu ir tikėtum gali tapti astronautu arba milijonierius. Na gali ir nepasisekti, bet bandyti verta. :D
Vartotojo avataras
Parašė Nepasitikinti
#333169 Galėčiau atsakyti į visus tavo klausimus, bet tebūnie tu teisi.. :) Kartais reikia sau meluoti, kad pamirštum, kas bloga. Aš kas vakarą prieš miegą užsirašau 3 gerus ir teigiamus dalykus įvykusius per dieną, o po to užsirašau kodėl tai įvyko. Iš tų kelių dienų visi tie "teigiami" dalykai tokie apgailėtini, kad pagalvoju tai mesti. Būna kai žmonės sako, jog viskas blogai, o iš tikro nepastebi tik gerų dalykų. Bet čia tikrai blogai ir tų gerų dalykų nėra. Kas čia gero, jei geriausi įvykiai dienoje - jog pavalgei, darei tai, ką privalai ir atlikai buities darbus?
Parašė Deode
#333170 Tai pakankamai teigiami dalykai, aš net nepavalgau :D Rašykis toliau. Tai tau padės.
Parašė Deode
#333349 Manau mano priežastis gyventi yra svajonės. O svajonėms pildytis metai nereikalingi. Jos ugdo ir valią ir skatiną siekimą. Taigi netgi sulaukus 60 metų ir įvykdžius vieną savo svajonę, sakysiu, kad gyvenu nebeprasmiškai. Svajonė gali tapti vaikų užauginimas, karjeros pasiekimas, santuoka, ligos įveikimas, įgudžių įgavimas, kelionės, draugų suradimas, šokolado ragavimas ir kt.
Vartotojo avataras
Parašė Spalvininkas
#333352
Deode rašė:
DDarijus rašė:Pamažu pradėjau tikėti, jog žmogaus siela nemirtinga ir taip man savižudybė tapo beprasmė. Nes nužudžius kūną,nenužudai savo sielos.
Ir dar nuo savižudybės atgraso nežinomybė kas būtų po mirties- ta nežinomybė baisenė už visas psichologines kančias.
Gal kam padės mano požiūris.


Tai viena iš priežasčių kodėl nenusižudau. Nežinomybė. Smalsu ir baisu tuo pačiu. Kiek daug esu girdėjusi žmonių tikinimų. Tikiu, kad siela ir kūnas du atskiri elementai. Serga ne mūsų siela, bet kūnas. Kūnas funkcionuoja mūsų mąstymą, matymą ir jutimą. Siela lieka mums ir kitiems nematoma, o pasireiškia tik transcendentiniame laike tam tikru pavidalu. Nu aišku čia religijos ir filosofijos tematika. Tačiau vis dėl to nereikia painioti šių dalykų, kūną galima išgyditi.


Sorry , bet man tai panasu i apgaulinga saves bauginima nerandant realios priezasties , kodel neverta zudytis ... :)
Vartotojo avataras
Parašė Nepasitikinti
#333356 Tai galbūt čia ne svajonė, o smulkmenų ir ne tik jų įvertinimas, mėgavimasis paprastais dalykais.
Parašė Deode
#333357 Tai nėra savęs bauginimas. Kam save bauginti? Aš žinau ir taip, kad mirtis yra baisi. Ar šiaip ar taip, tai nėra "malonumas". Reali priežastis ateina vėliau, t. y. bandydami žudytis juk neieškome priežasčių gyventi. Tada mes užmirštame viską ir nemąstome( mūsų mąstymas išsijungia). Taigi, kai yra blaivus protas, tu gali rasti teiginius gyvenimui. Turiu omenyje dabartį. :)
Vartotojo avataras
Parašė Spalvininkas
#333359 Bet primetat jau religinius reikalus ir pan . o tai jau ne jusu tikejimas . Kazkieno ismislu save tik stabdot . O kai savo randi tai kitas reikalas tokios mintys nekyla net .
Parašė AidasGiriu
#333363 Religija, priklausomybės, meilė, baimė - koks skirtumas, kas žmones stabdo nuo savižudybės, svarbu, kad tai stabdo. Juk reikia nugyventi tiek, kiek kūrėjas atmatavo. Aš tikiu reinkarnacija, tai mane ir privedė prie bandymo nusižudyti. Pasakiau sau - išeinu, bet dar grįšiu. Aišku buvo ir kitas veiksnys.
Bet dabar suprantu, kad gyvenimas yra nežinomybė. Kai būna taip blogai, kad kyla mintys apie savižudybę, iš kažkur atsiranda mintys - palauk, o kas bus rytoj? Kas bus po mėnesio? Kas bus po metų? Tada užplūsta pozityvios mintys ir užsidega viltis, kad dar reikalai susitvarkys.
Parašė Deode
#333364 Na, religine prasme, tikiu krikčioniškaja tiesa. O krikčioniškoje tiesoje kūnas ir siela skirtingi. Siela, tai nežus, o kūnas supus. Esu mačiusi žmones, kaip jie būdami kažkokiame transe, kalba siela, o kūnas lieka tik funkcionuoti. Ta prasme, jie po to nieko neprisimena, nes jų lūpomis kalbėjo Šventoji Dvasia. Tai Šventa kalba( kurios negalima kartoti), ir apsireiškimai. Na, neišsigąskite, tai nėra apsėdimas. :D Pirmą kartą ir aš išsigandau...Tai nėra apsedimas, o tikros Šventosios Dvasios gavimas. Taigi pati mačiusi, tikiu kad mano kūnas neamžinas, o siela dėja tili. Mes esame tik iškamšos įkvėpti sielos.
Vartotojo avataras
Parašė Spalvininkas
#333369 Nera ant sitos zemes zmogaus kuris zinotu apie siela ir pan ... Kaip savo pamatus randi , tada nereikia kazkuo remtis , kilo suicidines mintys ir griebsiu sventaji rasta , tam kartui gal apsigausit . Bet kitas kartas garantuotai ateis . O kai savo yra , tai visai kas kita , net nekyla man tokios mintys is esmes , tik dar lengvi susimastymai turi isnykt , vis del to per ilgai tuo gyvenau :)