Moderatorius: Astro-Meška

Vartotojo avataras
Parašė Gr3ta
#299681
EniGmO rašė:
Gr3ta rašė:Mano artimieji žino, kad sergu ir jau apsiprato ir suvokė, kad tai nežaidimas ir neišsigalvojimas, kai skambinu mamai ir sakau, kad aš šantažistas, nes taip bus geriau visiem, manau viskas aišku, kad tai rimta.. bandžiau prigert tablečių jau du kartus. Pirmą kartą 11 seroxat 20mg su alkoholiu- visiškai nieko. Prieš porą dienų gėriau lexotanil 3mg ir seroxat 20mg neskaičiavau kiek, irgi su alkoholiu ir vėl nieko, net pykinimo... aš nesuprantu kažko...


kai kepenys atsisakys suprasi gal ...o siaip nelabai cia kuo ir pasidalinai, graudu ir tiek...

Ačiū už supratimą ir palaikymą, tau gal nebuvo taip, kad taip rašai ? Čia kiekvienam durniui aišku,kad tai graudu, ir kas iš to ? kam komentuot beprasmiškai ?
Parašė erica_jong
#304794
Pragma rašė:labai sunkus man vaziavimas i teviske, nes su vaikyste susije mano visos bedos, o ten nuvaziavus visada sypsausi su guzu gerklej, ir skaiciuoju minutes, kada isvaziuosiu atgal...


man irgi taip pat... aš labai myliu savo artimuosius, ypač savo nuostabiausią pasaulyje mamą, bet niekada nesijaučiu gerai ten grįžusi. Išvis mano visi artimieji tiek nelaimių gyvenime patyrę, kad aš stengiuosi slėpti nuo jų visas savo depresijas... Kažkiek žino, kad antidepresantus vartojau, kad nepasitikiu savimi ir panašiai. Vieną kartą tik buvau pratrūkus ir su verksmais viską išsakiau, bet pamačiau, kad įskaudinau juos, tai dabar apsimetu, kad viskas ok, stengiuosi kuo mažiau bendrauti...

vienintelis, kas mato mano visas krizes ir nevilties priepolius - tai mano gyvenimo draugas... ir aš tik dabar pradedu suvokti, kaip jam turi būti baisu matyti savo artimiausią žmogų tokios būsenos, ir tai kartojasi kas mėnesį... kažkiek pripratęs yra, atskiria labai gerai mano iracionalias mintis, kada jau kalba liga, leidžia išsiverkti, palaiko visada... bet kartais išsprūsta jam, kad sunku ir nebežino ką daryti... dar sakė kad jam labai sunku, nes su niekuo negali išsikalbėti apie mano ligą.. bet aš ir nenoriu, kad jis su kitais žmonėmis kalbėtų apie mano bėdas...
Kaip manote, ar yra būdas kaip nors pačiam sergančiajam padėti savo artimiesiems? aišku, nuoširdus kalbėjimasis visada turi būti ir panašiai... bet kažkas vis tiek yra blogai...
Parašė calluna vulgaris
#304896 Mano šeima nieko nežino, nors kartais atrodo, kad tėvas gal kažką nujaučia. Jis pats yra bipolikas, manau, kad gal atpažįsta save manyje. Dėl tėčio ligos teko išgyventi daug sunkumų, plius visokie pašaliniai dalykai. Nebuvo ir nėra mano šeima laiminga, nenoriu dar labiau visko komplikuoti. Ir šiaip jau esu, kaip juokais mėgstu sakyti, trečias brolis Jonas. Nenoriu, kad šeima kištųsi į mano gyvenimą, kad abejotų sprendimais, mokytų, kaip turėčiau gyventi ir t.t. Man lengviau, kad jie to nežino. Žino draugė, ji mane visada palaiko, bet nelabai supranta kas čia per velnias. Draugas taip pat žino. Buvo su manimi per paskutinį sunkų etapą, bet taip pat nelabai supranta, kas su manimi vyksta. Beveik apie tai nekalbam,jaučiu, jog jis mano, kad mano depresija iš jaunumo (man 22), kad pati sau "užsidepresuoju", nes tokia būsena man savotiškai patinka. Sakė, kad švaistau savo laiką liūdesiui ir vėliau, kai viskas praeis, gailėsiuosi. Turėčiau džiaugtis gyvenimu. Nuliūdino tokios kalbos. Žinoma, daug ko jis apie mane nežino, esu tik sakiusi, kad mano gyvenimas nebuvo gražus, kad sunku sugyventi su savimi, nes vis lenda vaiduokliai, vienaip ar kitaip. Norėjau jam papasakoti savo istoriją, bet vėliau išsigandau, kad pasikeis požiūris į mane, kad leptelės kažką nejautraus, bijau, kad vėliau bus dar blogiau ir negalėsiu būti su žmogumi, kuris žino mano istoriją. Na, bet iš kitos pusės, jeigu nutylėsiu, joks vyras, nei šis nei kitas manęs niekada nesupras. Taip ir blaškausi šiuo metu, nežinodama ką daryti. Kartais atrodo, kad išvis turėčiau jį palikti ir leisti gyventi normalų gyvenimą su normaliu žmogumi, nes aš nepasikeisiu. Bandžiau tai daug kartų, bandžiau atsibusti ryte ir būti laiminga, vos ne taip:] Viskas veltui, aš nežinau, kaip būti kitokia, kaip būti normalia.
Parašė erica_jong
#304936 Na jeigu dar nejauti, kad gali jam papasakoti viską nuoširdžiai, tai ir nespausk savęs. Bet kai pajusi, kad gali papasakoti, tada žinosi, kad tai tavo žmogus... Nes nemanau, kad visą gyvenimą galėtum slėpti nuo artimiausio žmogaus savo istoriją... aš irgi labai ilgai laikiau savo vaiduoklius užgniaužtus savyje, bet kai papasakojau, kažkaip palengvėjo...
Parašė calluna vulgaris
#304959 Aš net nežinau ar tikiu santykiais, galinčiais trukti visą gyvenimą. O tiksliau, ar pati tokius galiu išlaikyti. Ilgainiui pradedu jausti kaltę, kad negaliu būti kitokia, kad mano vietą turėtų užimti geresnis žmogus. Be to, man labai sunku pasitikėti. Žodžiu, viskas sudėtinga. Guodžia tai, kad esu dar jauna ir išmoksiu su savimi gyventi, nes kol nesugyvenau su savimi - nėra ko tikėtis iš kitų :)
Vartotojo avataras
Parašė Triskel
#304965 mano artimieji nežino apie mano psichologines problemas, jie pavargo ir nuo kitų mano ligų, problemų...
Vartotojo avataras
Parašė Emocija
#305526 Mano šeima žino ir tiek to žinojimo, viską pačiai vis vien tenka tvarkytis. Gal kai susikaupsiu daugiau ką parašysiu, gana sunki ir skaudi man šita tema.
Vartotojo avataras
Parašė firefly
#313677 Savo šeimai vis bandau užsiminti apie savo blogą būsena, bet į tai dėmesio galima sakyti kaip ir nekreipia.Nors ir mato ,kad man blogai , bet jokiu būdu nenori pripažinti , kad turiu problemų.Kai paklausia kas yra , apsiverkiu ir nieko neišeina pasakyt.. Ir šeima daugiau nekreipia dėmesio į visą tą reikalą..Jaučiuosi vieniša ir nesuprasta .. Toks jausmas jie susirūpins tik tada kai jau bus per vėlu..
Vartotojo avataras
Parašė Virtual
#313679 gal jie nezino ka daryt tiesiog, nezino ko tikiesi is ju? Pasakyk tuo metu savo lukescius, jie ne telepatai
Vartotojo avataras
Parašė Jasmine
#317998 Manes visishkai mano sheima nesupranta. Dabar man geriau, bet negaliu pamirshti, kaip jie elgesi, ka sake, kai man buvo be galo sunku. Prisikabinedavo prie menkniekiu, sakydavo, kad sergu ish lengvo gyvenimo (suprask, ash dirbau biure - lengva darba, o jie fizini darba, nors realiai mano darbas buvo labia atsakingas). Pas mane beveik visa sheima turi mazesniu ir didesniu psichiniu problemu ir, atrodo, turetu suprasti, bet su jais pasikalbeti yra beprasmishka, vienas dalykas patys turi problemu, kitas dalykas jie nenori zinoti. Labai skaudu del to, nes kol dar buvau sveika, jiems visokeriopai padejau, rupinausi, visada ishklausydavau.
Parašė Deode
#333314 Sveiki, nežinau kaip tai išreikšti žodžiais, bet galbūt patartumėte ir duotumėte būdų, kaip spresti šią dilemą.


Esu nedirbanti studentė. Sergu depresija. Mano artimieji tai jau žino. Tik va...Man buvo patogiau gyventi, kai jie šito neatrado. Dabar mano šeima chaose. Pasiėmiau akademines. Tėvai tiesiogiai man sako, kad sau ir kitiems griaunu gyvenimą. Jie kartoja, kad kitiems yra dar blogiau, kad esu silpnavale, kad gailiuosi savęs, kad esu savanaudė, kad esu išlepinta. Pasakysiu tiesiai šviesiai, nuo to mane apninka nepaaiškinama sąžinės griaužatis ir panieka sau. Jausdamasi kalta, pastoviai verkiu. Tada jie vėl sako, kad savęs gailiuosi. Dabar susilaukiau tokio pasišlikštėjimo savimi, kad negaliu savęs vadinti kitais žodžiais kaip "parazitas", " supuvus", "kirmėlė". Bandysiu stotis, kad įrodyčiau savo stipriąją pusę( jei tokią dar turiu), o jeigu vėl klupsiu, tada pati pasirūpinsiu savo laidotuvėm.


Norėjau paklausti kaip jūs išgyvenate tą "chaosą" su artimaisiais. Ir ką mano atvėju patartumėte daryti?
Vartotojo avataras
Parašė biggie
#333321
Deode rašė:Sveiki, nežinau kaip tai išreikšti žodžiais, bet galbūt patartumėte ir duotumėte būdų, kaip spresti šią dilemą.


Esu nedirbanti studentė. Sergu depresija. Mano artimieji tai jau žino. Tik va...Man buvo patogiau gyventi, kai jie šito neatrado. Dabar mano šeima chaose. Pasiėmiau akademines. Tėvai tiesiogiai man sako, kad sau ir kitiems griaunu gyvenimą. Jie kartoja, kad kitiems yra dar blogiau, kad esu silpnavale, kad gailiuosi savęs, kad esu savanaudė, kad esu išlepinta. Pasakysiu tiesiai šviesiai, nuo to mane apninka nepaaiškinama sąžinės griaužatis ir panieka sau. Jausdamasi kalta, pastoviai verkiu. Tada jie vėl sako, kad savęs gailiuosi. Dabar susilaukiau tokio pasišlikštėjimo savimi, kad negaliu savęs vadinti kitais žodžiais kaip "parazitas", " supuvus", "kirmėlė". Bandysiu stotis, kad įrodyčiau savo stipriąją pusę( jei tokią dar turiu), o jeigu vėl klupsiu, tada pati pasirūpinsiu savo laidotuvėm.


Norėjau paklausti kaip jūs išgyvenate tą "chaosą" su artimaisiais. Ir ką mano atvėju patartumėte daryti?

pas mane tai jovalas visada gyvenimas, kitaip nepavadinsi :D
Parašė uoga
#333912 Suprantu, kad artimiausiems žmonėms taip pat sunku. Bet kartais atrodo, kad supranta, kartais apsunkina su savo dėstymais, aiškinimais ką ir kaip reikėtų daryti, kad išeiti iš depresijos. Nors patys nebuvo susidūrę su depresija. Bet jug visada lengviausia kitam aiškinti kai pats nesusiduri. Tada atrodo viskas taip parasta o žmogus susireikšmina. Viskas apsiverčia kai tenka su tuo susidurti ir kai depresija jau būna sunkesnė ir dar su priedais.
Vartotojo avataras
Parašė insomnia
#333915
Deode rašė:Norėjau paklausti kaip jūs išgyvenate tą "chaosą" su artimaisiais. Ir ką mano atvėju patartumėte daryti?


Na man, labai padėjo išėjimas iš namų. Išėjau taip, kad net persikrausčiau į kitą mistą gyventi :)
Esmė, tame, kad norint jog gyvenimas kistų, reikia kardinaliai pakeisti aplinką ir net draugų ratą
Vartotojo avataras
Parašė Spalvininkas
#333937 Kaip buvau paciuozes ir nesigydziau tai viskas ok buvo nors kitam pasauli gyvenau , bet isoriskai nelabai matyt matesi , o jau kaip pas psi nukeliavau , tai visi viska pradejo ligai primetinet . Kazkaip gerai butu jei nezinotu niekas tai sveikas ju akyse buciau . Tik va ,kad neslepiau tai turiu beda dabar :D