Moderatorius: Astro-Meška

Vartotojo avataras
Parašė Melancholie
#332562 labai gražus. Deode. Ačiū, kad pasidalinai:)
Vartotojo avataras
Parašė lovely_bastard
#335546 Radausko nuostabūs.
Šitą atmintinai moku:

KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT

Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.

ir dar :

VAKARAS

Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.

Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.

Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.

Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.


PAVASARIO NAKTIS

Skambi lakštingala triukšmingai gieda.
Alyvom kvepia senstanti naktis.
O žalias mėnuo per medžius atrieda
Ir ima šviesti tiesiai į akis.

Atsiminimai skrenda mėnesienoj
Kaip angelai, ir aš nebegaliu
Užmigt nuo liepos silueto sienoj
Ir nuo žalių mėnulio spindulių.

O laikrodis kartoja seną melą,
Kad laimė šypsosi, kad ji gera,
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.
Parašė Deode
#337141 Autoanalizė

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
ar dar verta, ar iš tikro verta
vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė
žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
o visi — su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
kas už mintį atsakingas?
Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,
peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit —
jau, atrodo, švinta,
o kažkas vis ieško pats savęs.

1962
Justinas Marcinekvičius
Parašė Deode
#337142 Patinka man Sigitos Gedos eilėraščiai. Įsimylėjau nuo 10 klasės. Sužavėjo žodžių žaismas, skambumas ir minimalumas. :)

Dalijimo mįslės

Pusė vyro – bus berniukas,
Pusė berno – bus berniokas?
Pusė namo – bus būda?
Pusė velnio – ne bėda!

Pusė dešimt – bus ryte,
Pusė dešimt – vakare?
Pusė dienos – pusiaudienis,
Pusė nakties – vidurnaktis?

Pusė karvės – bus veršiukas,
Pusė paršo – bus paršiukas?
Pusė varnos – bus varnėnas,
Pusė proto – pusprotis?

Geriau nieko nedalinti,
Geriau nieko nedailinti,
Taip, kaip stovi pasiimti,
Pieštuką nusmailinti
Ir toliau rašyti...

Pusė lapo – puslapis,
Pusė lapės – puslapis,
Pusė puslapio vėl pusė,
Pusė musės – musės pusė...

Pusė musės – uodas,
Uodo niekas nedalina,
Šiaip nudobia.
Amen.

Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.



Labas rytas!


Skurlum burlum,
Tytum tatum –
Ką parašėm,
Nesupratom.
Buvo senė
Šimto metų,
Viską matė –
Nesuprato,
Ėjo senė
Pro duris,
Girdi – čiulba
Vyturys...

Skurlum burlum,
Tytum tatum, –
Aš linkiu jums
Šimtą metų
Išgyventi,
Nepasenti,
Žemės lysvę
Supurenti,
Pasisėti
Ten grūdų...

Skurlum burlum!
Mudu du
Šio pyrago atsikąsim,
Pagalvosim ir suprasim,
Ką tai reiškia
Skurlum burlum!

Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.

Kaip nupiešti žmogų

Čia akis. Čia akiniai.
Čia ranka. Čia koja.
O iš lūpų sakiniai
Gražiai išvingiuoja.

Ar išėjo jau žmogus?
Ne, tik kelios dalys.
Dar plaukų, ausų nėra,
Kosčioja vargšelis.

Čia ranka. Čia pirštai.
Delnas čia, kad nepamirštų
Kramtomos gumos atnešti...

Nagais gali ir papešti,
Ranka gali ir suduoti...

Nupiešėm jau visą žmogų!
Gali sėst sau į mašiną
Ir važiuot, važiuot, kur žino
Grybus augant, žuvį nardant.

Lai tūtuoja, lai sau darda!
Bėga, bėga kelias
Su žaliais medeliais,
Viršuje dangus,
Apačioj žmogus,
Mūs pačių paišytas,
Dailiai aprašytas.

Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998
Vartotojo avataras
Parašė Juste06
#337156 Onė Baliukonytė
Tau
Aš gyvenu sapnais,
bet sapnuoju gyvenimą,
myliu ir laukiu
ir nekenčiu tų, kuriuos myliu.

Ar girdi mano balsą?
Mano mažą, didelę sielą?
Ji trokšta sparnų,
bet bilo palikti žemę,
kur taip gražiai, taip beprotiškai
skamba juokas,
kur eini tarp žmonių,
į save tiktai atsiremdamas.

Mūsų tyliuos namuos,
šiandien triukšminga šventė,
bet geriam ne vyną,
aitrų, svaiginantį laiką
ir kalbam širdim,
kalbam širdim,
pasakyt nemokėdami nieko
ir viską niekam pasakom.

Taip į šviesą, į šviesą, į šviesą
veržiasi aklas,
o po to jau negali atgal į naktį sugrįžti,
kur taip gražiai,
taip beprotiškai skamba juokas,
kur myli ir laukia
ir nekenčia tų, kuriuos myli
Ar girdi mano balsą? Mano mažą, didelę sielą?
Aš kalbu, tiktai Tau,
pasakyt, nemokėdama nieko.

Rašiau " iš atminties" tai galėjau kur ir suklysti :)

Kitas, šiaip yra daina, bet aš esu sakiusi ir kaip elėraštį :)

H. Andrade ir G. Liaudanskas
Kur dingo vienybė

ia nėra melo
Mes visa tai matėm savom akim
Ir tie kas tai išgyveno
Niekada nepamirš

Tokia istorija…
Kai Baltijos šalys už laisvę kovojo, pasaulis matė mus
Visi susikibę už rankų stovėjo ir laikė vieni kitus
Traiškomi tankų, daužomi buožėm
Rankom plikom prieš ginklus aštrius

Senolių pirštuose rožančiai barškėjo
Ašarojančios akys klausė, kas bus?
Gal Aukščiausias maldom patikėjo ir atidavė vartų raktus
Vartų į laisvę, kurios taip norėjo ir laukė metų metus

Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?
Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?


Kažkas už lango sukliko, suklupo
Mes tik tvirčiau apkabinom savus
Nusisukom, ne mano, neskauda, neliečia, negirdim
Į ką, po velnių, aš ir tu, mes pavirtom

Mažos širdys, prigirdytos ėdančios baimės
Visų, tik ne mano, visi, tik ne aš.
Paklydimuose pasiklydom galų gale
Dar vakar buvom savi

Vakar dar buvom žmonėmis, žmonėm
Be tuštybės liežuvio
O dabar, kas dabar – žvėrimis dėl skatiko
Ei, brolau, kas su mumis atsitiko?

Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?
Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?


Tūkstančiai rankų viena kitą laikė
Ašarom akyse nekalto vaiko
Savu krauju apšlakstyti
Kilom į viršų
Ko mes verti, jeigu viską pamiršim?

Buože į galvą, į pilvą, į kaklą
Kulką į kaktą, juk niekas nemato
Minia nesitraukia, tik žiūri į dangų
Dar vieną kryžių ant kraujo pastato

Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?
Kur ta vienybė dabar?
Broliai, kur ta vienybė dabar?
Parašė gesualdo0
#338702 H.Nagys
IMAGO MORTIS

Juodi valdininkai mirties salonuose
vaškuoja laiptus į rūsį:
slidus tebūna kritimas į tamsą...
- Kalkite karsto dangtį ant mano akių.
Kaskit mane, duobkasiai, giliai į žemę.
Berkite žvyrą ir druską mano širdin.

Kas išbraižė rožės spygliu tokį trapų piešinį
ant horizonto ledinio, pačiam dangaus pakraštyj,
kur atverti į mėlyną tylą stikliniai vartai?
- Plakit žilvičio rykštėmis mano akis.
Atverkit delnuos žaizdas surūdijusiom keršto vinim.
Nuplaukite smėlį nuo kojų, kad pėdos pamirštų
žemės gaivų ir saldų šiurkštumą.

Dega virš karčemų groteskiško užrašo raidės:
Mihi propositum est in taberna mori.
Krenta pulkai purvinų žuvėdrų į rėkiantį miestą.
- Paimkit baltas bures nuo minkšto dangaus aksomo,
kad nieko tenai nebūtų, tik atviros burnos
juodų kaminų ir dūmai, tik dūmai ir dūmai,
ir liūdno lietaus šnarėjimas ant vandenų...

Juodi valdininkai mirties salonuose
vaškuoja laiptus į rūsį:
slidus tebūna mūsų kritimas.
Vartotojo avataras
Parašė markalone
#355413 Sveiki,
noriu pasidalinti autoriniais rašymais, kuriuos vadinu 'savęs rašymai' arba 'kasdieniai trupinėliai', pradžioje pateikiu vieną, kuris lai tebus mano kaip ir prisistatymas :

*****
nesu poetas,
nei artojas,
nors esu aręs,-
anuomet ,
sodžiuje gimtajam,
bet išėjau,
i miestą nykų,-
kur daug žmonių,
bet maža dvasios,
kur tvaikas keiksmo
ir popso vėjai,-
išpusto sielas,
tiems kur vaikštinėja,
ritmu,diktuotu
sanklodų senųjų...
ir tvyro alkis,-
vidinio saiko,
nesustyguoto,
pertvarkų naujųjų...
ir eiti noris,
kažkur nuo laiko,-
prarasto,bet,-
galbūt reikėto...
*****
2010.01.21
drąsiai ir atvirai rašykite savo nuomonę, būsiu tik dėkingas už tai. Geros kloties visiems.
Vartotojo avataras
Parašė escapethereality
#356348 Marcelijus Martinaitis
Prieš lietų

Ant juodo debesio balti gandrai iš lėto
Suka ir suka ratą – lyg atsisveikintų su kažkuo.
Ūkia prie miško berniukas, turbūt, - prieš lietų,
Su pančiais ant kaklo parbėga banda iš lankos.

Sutemo keliai, ir tik šviečia garstyčių laukas –
Lyg nepareis kas pro griūvančią, užmirštą svirtį...
Ir ūkia berniukas su pančiu ant kaklo.
Ir volungės šaukia,
Ir tuščia, kad net negalėtum numirti.
Vartotojo avataras
Parašė Opaque
#405474 Rašau eiles, bet kitų kūrybos neskaitau. Vadinasi, tikriausiai esu bloga poetė :achtung Todėl ir patys mėgstamiausi eilėraščiai yra mano kūrybos. Čia taip egocentriškai pasakiau :D

Gal kada pasidalinsiu Kūrybos skyriuj. :)