- 2016 02 17, 08:41
#349631
Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį.Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė VIENINTELĖ GYVENIME, ir už ją ATIDUODAMA GYVYBĖ. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir Dievas šypso Danguje. NES TAI, KAS GERIAUSIA, ATITENKA PER DIDŽIAUSIAS KANČIAS…bent taip sako legenda.
Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“
Ir mes, visai kaip tie paukščiai…tai, kas gyvenime geriausia, mes pasiekiame tik per didžiausias kančias…bet gal taip ir turi būti…gal tik tada įvertiname tai, ką turime…
Aš turiu ligą, bet ne ji - mane