depresijosklubas.lt

- 2007 10 21, 14:01 #39 Kaip ši liga veikia jūsų vaikus, vyrus, žmonas, tėvus, draugus ar kt.? Ar jie lengvai susitaikė/o su kitokiu elgesiu ir nekokiom nuotaikom? O gal išvis nieko nežino?
Pasisakysiu aš: mano vyras labai supratingas. pamenu, aki gulėjau ligoninėj, tai visą mėnesį taip kas vakarą ir važinėjo pas mane (o važiuoti tai toli). aišku, kartais pratrūksta ir lepteli, kad "reikia susiimti", "nieko čia tau nėra, viskas tavo gavoje". Aš pamąstau, gal gal tai iš beviltiškumo, nes mato, kaip man fiziškai negerai ir iš kur tos baimės... O kai susitinku su tėvais savo kritinėmis akimirkomis, tai matau, kad labai labai išgyvena, tada taip suknistai pasijaučiu, jog dar savo problemas lyg ir užkraunu jiems o kiti (bet ča jau nelabai artimieji), kurie mato mane, kai visai pakenčiamai jaučiuos, tai mano, kad "išvis man nieko nėra"
Kaip sumažint tą įtampą, kurią sukeliu mylimiems žmonėms : Aišku, labai džiaugiuosi, kad jie man pasitaikė supratingi. Nors negaliu neigti, kad visgi viskas prasidėjo nuo vieno šeimos nario ir jo nuolatinio "išsikraudinėjimo" ant manęs ir kitų.

[Agni]

- 2007 10 21, 14:19 #47 mano artimieji supranta ir palaiko. nuo nieko neslepiu diagnozes.tik nenoreciau, kad darbovieteje suzinoti. galbut, man siuo klausimu lengviau, nes musu gimineje tai dazna liga.

- 2007 10 21, 14:20 #48 Mano artimieji (šeima, ta vadinamoji, iš kurios esu kilusi...) pyksta, kad leidau sau susirgti. Kenčia mano vaikas, nes negaliu, nepajėgiu būti idealia motina, gera motina nors...
Tikroji mano šeima - draugai - mane palaiko ir padeda man dvasiškai, finansiškai, maldomis, viskuo... Aš dėkinga

Так откуда взялась печаль?

- 2007 10 21, 17:48 #139 Nežinojo. Nepastebėjo. tai vat ir šeimos apibrėžimas. Kažkaip keista kad nesukėliau JOKIŲ įtarimų. turėčiau pastebėti, kad su jais negyvenu.. bet kad atvažiavusi į svečius prasnausdavau pusę dienos, kad ištisai apsiverkusi.. - paskui pasakiau vienam iš brolių, kad gėriau antidepresantus. o prieš tai, jau sirgdama, girdėjau išsireiškimų apie psichus ir tttt... bet tiesą sakant vienodai rodo.... Gal niekada nebūčiau susirgusi, jei būčiau turėjusi normalią šeimą....

- 2007 10 22, 19:33 #303 Vyras supranta, buvo momentu, kai po 10 kartu i darba skambindavau zliumdama...padedavo patarimais, kartais ir grieztais (tuoj pat pasiimi dvirati ir nors 10 minuciu isvaziuoji pasivazineti...). Tevai bando apsiriboti klausimu "kaip laikais?" su uzsleptu noru gauti atsakyma "gerai.". Ta ir atsakau, taip kaip jie nori . Kitiems zmonems atrodau gan normali. Turiu tik keleta artimuju, kuriems pasisakiau. Vieni supranta, kiti nelabai. Juokingiausia, kai zmones depresija matuoja ne pagal jauciama busena, o pagal tariamu "nelaimiu" kieki. Tipo, jei tu turi namus, vaika, darba, pajamas, tai tu negali sirgti...va, ka tu mano vietoje darytum...Idomu, kodel tada milijonierines holivudo zvaigzdes nusizudo?

- 2007 10 22, 19:56 #304 mane tai nervina tas ne artimųjų, o kitų klaismas 'kaip sekasi?' nors aš ir pati taip klausinėju, bet nervina mane vis tiek. tai ir sakau, kad lievai sekasi. užkniso prisimest, kad gerai. jeigu man negerai, o tu kaip tyčia paklausi, tai ir sakau, kaip yra. o po to seka klausimas 'o kas negerai?', kuris irgi yra iš mandagumo tik. tai sakau, su sveikata negerai, o daugiau nesiplėtosiu, nes neįdomi tema. ir tikrai neįdomi . aišku, labai retais atvejais tenka pasakyt 'gerai', bet tai čia...

- 2007 10 23, 12:43 #343 a tu paskaityk ta Prozako kartą

Так откуда взялась печаль?

- 2007 10 23, 14:52 #404 Liepa, mano mama elgiasi taip pat.. Puikiai dukrai nebūna jokių tokio pobūdžio ligų, anot jos.. O daugiau niekas ir nesidomi, nelabai kam rūpi tikriausia

- 2007 10 23, 15:32 #416 Aš nebeturiu draugų.. Tai viena priežasčių... Tie, kas supa mane šiuo gyvenimo momentu tik praeiviai, kurie nerūpi nei man, nei aš jiems

- 2007 10 23, 16:09 #419 aš draugų irgi neturiu. arba galiu sakyt, kad turiu keletą, bet bendravimas kartą per pusę metų nerodo to, ane šiaip tai tikrai nekaltinu nieko dėl to. savaime taip išėjo. o ir aš nesiskundžiu. ir kažkaip nejaučiu jokio trūkumo ar poreikio. bent iki šiol

- 2007 10 23, 16:55 #423 aš turiu vieną draugę buhalterę. vieniša motina. absoliučiai sveiko proto. aš jai papasakojau, kaip jaučiuosi, kaip man būna ir ji pasakė "aš nepajėgiu to įsivaizduoti ir suprasti, bet tu praėjai tikra pragarą ir dar ne iki galo..." ir palaiko mane, turi kantrybės racionaliai atrašinėti į mano isteriškus smsus. Todėl ir sakau, kad Tikroji šeima yra draugai, "o ta kita, vadinamoji, iš kurios esu kilusi..." (į kabutes įdėjau citatą iš mylimiausio spektaklio "Tolima šalis", kurį mačiau gal kokius 60 kartų, todėl moku mintinai)

Так откуда взялась печаль?

- 2007 10 23, 18:54 #437 O man trūksta ir labai.. Man berotiškai trūksta atviro, nuoširdaus bendravimo, meilės, draugiško rūpesčio. Du metus gyvenu svetimame mieste, mokausi, dirbu.. Čia iškart parašau, nes dažniausiai susilaukiu reakcijos - tai eik bendrauk, pilna rasi tų draugų ir panašiai.

- 2007 10 27, 16:47 #799 cia gal ne visai tinka, bet noreciau papasakoti apie savo seimos reakcija i "nestandartine" liga. Mano mama susirgo veziu. Man tai pasirode labai baisu, taip baisu, kad as ilgai nenorejau pripazinti, kad mama serga, nors kazkuri mano dalis gerai zinojo kas ir kaip. Ir kuo situacija blogejo, tuo man sunkiau buvo su mama bendrauti ar negalejau, man buvo per daug baisu susidurti su tuo kas vyko. Tevas elgesi panasiai, tik gal daugiau palaike mama. Dabar, kai jau ka nors pakeisti velu, manau, kad daugelis seimu is tos dideles savo baimes lyg ir atstumia ta savo sergantiji, bet kaip ir as, ne is piktos valios ar abejingumo, o is nemokejimo su tuo apseiti.. deja

- 2007 10 27, 20:32 #818 Mano mama, kol nepasikalbėjo su psichiatre, į depresiją mano nekaip reagavo, o dabar tiesiog laiko mane visiška ligone, viską kiša per prievartą lyg kūdikiui.

- 2007 10 28, 07:41 #822 Pas mane nebeliko ne vienos drauges,mano psichologe sako cia tu su jais nustojai bendrauti,bet as taip nemanau.Kai visi suzinojo mano diag.lyg issigando ,kaip uzkreciama liga juos nuslave toliau nuo manes.Mano vyras retas svecias namie,kai gryzta as apsimetineju kad viskas gerai (kiek kainuoja man jegu,ir kaip tada tuscia ten viduj),.Jis zino aisku ,kad sergu,bet man ne apatija depresija reiskiasi,('' nuolatineme veiksme'')tai jis neizvelgia ligos.