Pyktis - tai signalas, kurį verta išgirsti. Mūsų pyktis gali reikšti, kas esame užgautos, kad pažeidžiamos mūsų teisės, kad nepatenkinami mūsų poreikiai ir norai arba tiesiog kas nors negerai. Mūsų pyktis gali byloti, jog nekreipiame dėmesio į svarbius savo gyvenimo emocinius klausimus ir santykiuose su kutu aukojame per daug savojo „aš“. Pyktis gali būti signalas, kad duodame daugiau, nei galime duoti ir jaustis gerai. Mūsų pyktis gali įspėti, kad kiti per daug rūpinasi mumis mūsų kompetencijos ir augimo sąskaita. Kaip fizinis skausmas įspėja, kad atitrauktume ranką nuo karšto lygintuvo, taip ir pykčio keliamas skausmas išsaugo mūsų „aš“ vientisumą. Pyktis gali tapti motyvu pasakyti „ne“ tam, kaip mus mato kiti, ir „taip“ tam, ką diktuoja mūsų vidinis „aš“.
Taigi iš esmės neturime jo dirbtinai slopinti, o reikėtų šalinti to pykčio priežastis. Ir, manau, kad ne į tuos aplinkinius pirmiausiai dėmesį reikia kreipti, o į save, paklausk savęs, dėl ko IŠ TIKRŲJŲ pyksti, kokia tai problema, kieno ji. Galbūt tai ženklas, kad reikia išmokti aiškiai pasakyti savo poziciją
[/quote]
