- 2018 07 03, 17:14
#397797
Ačiū už nuoširdžius atsakymus. Man viskas irgi prasidėjo paauglystėje ar dar tada vaikystė buvo. Man buvo 14 metų. Turėjau tik rėkiantį tėvą, kuris vėliau prasigėrė. Mokykloje patyčias labai stiprias. Vos ją pabaigiau. Milijoną kartų galvojau apie savižudybę, bet visgi mane palaiko tai, kad čia turiu labai gerus giminaičius. Tai ir stengiuosi lipti kaip tik galiu iš duobės. Turėjau kažkada labai mylimą hobį, vis bandau prie to grįžti, bet nebekabina, nežinau ar čia atkritimas depresijos, ar tiesiog atsibodimas. Manau, kad jei ką nors mielo malonaus susirasčiau, savo veiklą, tada kitaip ir gyvenimas tekėtų. Sako, kad padeda naminiai gyvūnai ir bando man jį pripiršti. Bet nemanau, kad sugebėsiu juo rūpintis, nors ankščiau turėjau daug gyvūnų ir rūpindavausi jais tikrai gerai, bet dabar kažkodėl nenoriu. Gal tiesiog netinkamas laikas.
Ačiū tau labai. Sakoma, kad pokalbis gydo. Ir tai yra tikra tiesa.
emar rašė:Aš lankausi Neuromedoje, pas Liną Kazlauskienę, bet ji dirba ir kitose įstaigose ir turi savo privačią praktiką, kiek žinau. Dar teko bendrauti su Mazaliauskiene iš Neuromedos, paliko gerą įspūdį, bet aš jau buvau pasirinkusi savo specialistą.
Mano depresija tęsiasi nuo pat vaikystės laikų, tai man pačiai "išlenda" vaikystės reikalai ir gan stiprokai. O pas gydytojus teko kreiptis, kai bandžiau pati pasikapstyti po savo vaikystę ir "atleisti", tai buvo labai staigus depresinis nuosmukis žemyn, po kurio jau nebevaldžiau situacijos visiškai (anksčiau dar "atsikeldavau" keletui metų ). Šiaip paprastai kalbamės apie tai, kas vyksta dabar, emocijas, baimes, panikas, požiūrius, kurie sąlygoja mano kasdienį elgesį. Ir keičiasi požiūris, biškį išlipu iš tos savigailos ir aukos vaidmens. Dar ne iki galo, bet stengiuosi
Ramutį Kazlauską aš suprantu, nes pati pirmaisiais mėnesiais vėluodavau į konsultacijas (po pusvalandį). Asmeniškai manau, kad jis pervargęs. Bet pusantros valandos konsultacijoje nesėdėčiau - mano psichologė mane atleidžia tada, kada yra sutarta.
Ačiū už nuoširdžius atsakymus. Man viskas irgi prasidėjo paauglystėje ar dar tada vaikystė buvo. Man buvo 14 metų. Turėjau tik rėkiantį tėvą, kuris vėliau prasigėrė. Mokykloje patyčias labai stiprias. Vos ją pabaigiau. Milijoną kartų galvojau apie savižudybę, bet visgi mane palaiko tai, kad čia turiu labai gerus giminaičius. Tai ir stengiuosi lipti kaip tik galiu iš duobės. Turėjau kažkada labai mylimą hobį, vis bandau prie to grįžti, bet nebekabina, nežinau ar čia atkritimas depresijos, ar tiesiog atsibodimas. Manau, kad jei ką nors mielo malonaus susirasčiau, savo veiklą, tada kitaip ir gyvenimas tekėtų. Sako, kad padeda naminiai gyvūnai ir bando man jį pripiršti. Bet nemanau, kad sugebėsiu juo rūpintis, nors ankščiau turėjau daug gyvūnų ir rūpindavausi jais tikrai gerai, bet dabar kažkodėl nenoriu. Gal tiesiog netinkamas laikas.
Ačiū tau labai. Sakoma, kad pokalbis gydo. Ir tai yra tikra tiesa.