- 2020 10 16, 15:49
#411151
Šiame forume užsiregistravau matyt dar praeitam gyvenime. Spėju buvo 2009-2010. Naivus buvau dar tada, maniau aš vienas toks kuriam taip bloga, griuvo pasaulis ir nesupratau kas vyksta ir po truputėlį supratau, kad mūsų daug vis dėl to. Vien tas suvokimas padeda labai pirmose stadijose. DK buvo viena iš tų svetainių kuri bent kažkiek leido suprast, jog mūsų daug. Na ką gi.. po 1 epizodo kovos (truko 2metus) apleidau forumus, maniau kad viskas baigta ir nebepasikartos - AŠ PASVEIKAU! Stengiaus ištrint iš atminties visas neigiamas sąsajas su šia liga.
Praeina vieneri metai... ŠE tau antras epizodas. Vėl sugriūna visa pastatyta pilis.. vėl viskas iš naujo.. gal net ir sunkiau. Sakoma kai turi patirties tai jau nebe taip sunku taip? Deja.. antrasis kirto dar stipriau ir vėl viskas nuo pradžių. Lyg ir ta pati liga (depresija/nerimas/chroniška depresija? nežinia..) bet kerta taip kad maža nepasirodo. Jau nebelindau į šitą forumą dalintis savo patirtimi. Senbūviai lyg ir apleido jį. O ir taip aišku buvo, kad vis dėl to vienam teks kovot antrą round'ą. Na ką.. kiti vaistai, kiti daktarai, bet realiai esmė ta pati - kentėk kentėk dantis sukandęs kol vieną dieną pagaliau kažkiek bent galėsi atsistot ir vaistai pradės veikt. Taip ir buvo. Po 2metų atsistojau.
3čias round'as. Na ką.. buvau jau visiškai pasitikintis savim ir galvojau viskas praeity. Remisija -> gyvenimas. Deja. Remisija truko vienerius metus. Žinojau kas manęs laukia, bet vėlgi.. lyg ir pažįsti jau ligą... bet kerta taip stipriai kad vėl jautiesi lyg susirgęs pirmą kartą. Pirmieji tikri rimti bandymai žudytis-> Vasaros 5-> Lašelinės ir t.t. ir pnš... na ką gi.. šį kartą daktarė čiumpa stipriau. Vietoj 2 metų vaistų vartojimo apturėjau 7-8metų AD ryjimą. Man iš tikro jau buvo dzin. Farširuokit mane kuo tik norit, svarbu neleiskit šitai ligai atsinaujint. OK. Paryjam vaistukų 7-8 metus ir.. na.. laikas mest. Tvarkoj. Atsisveikinam su daktarais, paspaudžiam ranką viens kitam ir "Adios, gero gyvenimo!" Vis dėl to jau 8 metus ryju, gal jau visgi gana.
Na.. dabar jau kaip ir viskas taip? Jau tiek metų valgius vaistus ir ėjus per visus daktarus Vilniaus (net Laurinaitis studijavo mane...) jau turėtų būt čiki piki? Nope. Praėjo vieneri metai kaip "remisijoj". Maniau po tiek laiko vartojimo turėčiau ilgiau ištraukt. Deja, vėl jaučiu kylančią bangą... vėl drebulys, vėl mintys, vėl šaltis, vėl naktis, vėl pilka (nors iš tikrųjų visada buvo pilka, bet jau vienodai iš tikro - prisiderini/susitaikai), vėl bandymai žudytis - trukt už vadžių vėl iš pradžių.
Nežinau jau iš tikro ką daugiau ir besakyt. Vienintelis klausimas. Ar yra senbūvių, kurie vis dėl to nebeišlipo iš šito? Kuriems teko vartot vaistus 5-6-7-8-9-10 metų ir vistiek be šansų išlipt? Suprantu jog dažniausiai tokių žmonių jau nebūna tarp mūsų, jie išeina anksčiau, bet ar dar likę tokių kurie šitam pasauly su panašiom patirtym? Ar gal yra tokių kurie vis dėl to išlipo po dešimtmečio? Jau net nebeatsimenu kaip ši liga vadinas, nes nustojau domėtis ir dzin man jau, bet berods major/chronic depresija tai vadinama ( tokia, kuri deja.. niekada nepraeis ) Aišku tos diagnozės tai tik diagnozės ir norėtųsi tikėt kad tai tik žmonių išmislas. Vaistų irgi jau neberysiu, nes viskas aišku su jais. Matyt išbandžiau visus įmanomus AD/Neuroleptikus - ačiū - nebereikia, neveiksminga. Nežinia kokia ateitis, turint omeny kad vaistų nebevalgysiu. Arba visiškas smegenų overload'as, arba.. na žinot.. išėjimas iš ČIA su visam.
Nenoriu būt negatyvus ir įžeist tų, kurie vis dėl to jautrūs ir keliauja link gyjimo ir šviesos! Per daug neimkit į plaučius mano post'o. Tai gal ne jūsų atvejis ir nesijaudinkit! Gal jūs išlipsit! Tikėkit kad pasveiksit ir tai tik lengvas epizodas kuris jums praeis ir įgausit stiprybės dėka jo ir keliausit toliau negu bet kada galėjot(nes tikrai ši liga stiprybės suteikia daug). Bet.. na visgi.. post'as nukreiptas labiau į tuos, kurie šitoj juodojoj skylėj užsiliko ilgiau ir jau prarado viltį. Ar yra tokių? Pasidalinkit.
Praeina vieneri metai... ŠE tau antras epizodas. Vėl sugriūna visa pastatyta pilis.. vėl viskas iš naujo.. gal net ir sunkiau. Sakoma kai turi patirties tai jau nebe taip sunku taip? Deja.. antrasis kirto dar stipriau ir vėl viskas nuo pradžių. Lyg ir ta pati liga (depresija/nerimas/chroniška depresija? nežinia..) bet kerta taip kad maža nepasirodo. Jau nebelindau į šitą forumą dalintis savo patirtimi. Senbūviai lyg ir apleido jį. O ir taip aišku buvo, kad vis dėl to vienam teks kovot antrą round'ą. Na ką.. kiti vaistai, kiti daktarai, bet realiai esmė ta pati - kentėk kentėk dantis sukandęs kol vieną dieną pagaliau kažkiek bent galėsi atsistot ir vaistai pradės veikt. Taip ir buvo. Po 2metų atsistojau.
3čias round'as. Na ką.. buvau jau visiškai pasitikintis savim ir galvojau viskas praeity. Remisija -> gyvenimas. Deja. Remisija truko vienerius metus. Žinojau kas manęs laukia, bet vėlgi.. lyg ir pažįsti jau ligą... bet kerta taip stipriai kad vėl jautiesi lyg susirgęs pirmą kartą. Pirmieji tikri rimti bandymai žudytis-> Vasaros 5-> Lašelinės ir t.t. ir pnš... na ką gi.. šį kartą daktarė čiumpa stipriau. Vietoj 2 metų vaistų vartojimo apturėjau 7-8metų AD ryjimą. Man iš tikro jau buvo dzin. Farširuokit mane kuo tik norit, svarbu neleiskit šitai ligai atsinaujint. OK. Paryjam vaistukų 7-8 metus ir.. na.. laikas mest. Tvarkoj. Atsisveikinam su daktarais, paspaudžiam ranką viens kitam ir "Adios, gero gyvenimo!" Vis dėl to jau 8 metus ryju, gal jau visgi gana.
Na.. dabar jau kaip ir viskas taip? Jau tiek metų valgius vaistus ir ėjus per visus daktarus Vilniaus (net Laurinaitis studijavo mane...) jau turėtų būt čiki piki? Nope. Praėjo vieneri metai kaip "remisijoj". Maniau po tiek laiko vartojimo turėčiau ilgiau ištraukt. Deja, vėl jaučiu kylančią bangą... vėl drebulys, vėl mintys, vėl šaltis, vėl naktis, vėl pilka (nors iš tikrųjų visada buvo pilka, bet jau vienodai iš tikro - prisiderini/susitaikai), vėl bandymai žudytis - trukt už vadžių vėl iš pradžių.
Nežinau jau iš tikro ką daugiau ir besakyt. Vienintelis klausimas. Ar yra senbūvių, kurie vis dėl to nebeišlipo iš šito? Kuriems teko vartot vaistus 5-6-7-8-9-10 metų ir vistiek be šansų išlipt? Suprantu jog dažniausiai tokių žmonių jau nebūna tarp mūsų, jie išeina anksčiau, bet ar dar likę tokių kurie šitam pasauly su panašiom patirtym? Ar gal yra tokių kurie vis dėl to išlipo po dešimtmečio? Jau net nebeatsimenu kaip ši liga vadinas, nes nustojau domėtis ir dzin man jau, bet berods major/chronic depresija tai vadinama ( tokia, kuri deja.. niekada nepraeis ) Aišku tos diagnozės tai tik diagnozės ir norėtųsi tikėt kad tai tik žmonių išmislas. Vaistų irgi jau neberysiu, nes viskas aišku su jais. Matyt išbandžiau visus įmanomus AD/Neuroleptikus - ačiū - nebereikia, neveiksminga. Nežinia kokia ateitis, turint omeny kad vaistų nebevalgysiu. Arba visiškas smegenų overload'as, arba.. na žinot.. išėjimas iš ČIA su visam.
Nenoriu būt negatyvus ir įžeist tų, kurie vis dėl to jautrūs ir keliauja link gyjimo ir šviesos! Per daug neimkit į plaučius mano post'o. Tai gal ne jūsų atvejis ir nesijaudinkit! Gal jūs išlipsit! Tikėkit kad pasveiksit ir tai tik lengvas epizodas kuris jums praeis ir įgausit stiprybės dėka jo ir keliausit toliau negu bet kada galėjot(nes tikrai ši liga stiprybės suteikia daug). Bet.. na visgi.. post'as nukreiptas labiau į tuos, kurie šitoj juodojoj skylėj užsiliko ilgiau ir jau prarado viltį. Ar yra tokių? Pasidalinkit.
F33.2
Sertraline100mg Quetiapine100mg Lamotrigine50mg
Sertraline100mg Quetiapine100mg Lamotrigine50mg
Kai ir taip sunku, o gavosi kas gavosi. Keisti negaliu.