Vietoj rašymo, kad aš šantažuoju, pasitraukiu, žalojuosi, mirštu ar t.t., rašom čia ir informuojam, kad šią akimirką jaučiamės labai vieniši ir mums labai trūksta kitų žmonių dėmesio.

Moderatorius: Astro-Meška

Vartotojo avataras
Parašė emar
#411231 Bet negalima net paliūdėt? Ir dėl vaistų spręsti turi gydytojas, o ne internetas. Ir dėl depresijos pasikartojamumo.

Aš iš savo depresijos lipau labai lėtai ir labai ilgai. Visokie "susiimk", "keisk mąstymą", "nueik į bažnyčią, uždek žvakę" tai kažkaip nelabai veikė :)
Vartotojo avataras
Parašė Vaiduoklis
#411233 Žiūrint dėl ko liūdėt, niekas ir nesako, kad ne gydytojas turi sprest, bet toks mėtimasis nuo gerimo ir vaistų ir negerimo, tai tik didina atsparumą gydymui. Nereikia sumest į vieną katilą "susiimk", "keisk mąstymą", "nueik į bažnyčią, uždek žvakę", faktas, kad reikia modeliuot mastymą, atsikratyt klaidingų įsitikinimų ir efektas gali būti ne 100% ir net ne iškarto, bet manau tikrai gali būti geriau ir kova su depresija turi būti ne pasyvi, o aktyvi :)
Vartotojo avataras
Parašė Vaiduoklis
#411234 Pasikartosiu, bet algoritmas turėtų būti toks, čia bet kam rekomenduoju:
1. MIegas, fizinis aktyvumas, mityba, jeigu nepadeda tada,
2. Psichoterapija, jei irgi nepadeda,
3. Medikamentinis gydymas.
Parašė Graikas
#411241
Nesuprastas rašė:Pasikartosiu, bet algoritmas turėtų būti toks, čia bet kam rekomenduoju:
1. MIegas, fizinis aktyvumas, mityba, jeigu nepadeda tada,
2. Psichoterapija, jei irgi nepadeda,
3. Medikamentinis gydymas.

Asmeniskai man tos kalbos psichoterapijos metu,kaip zirniai i siena. Neduoda jokios naudos. Lankausi pas 2 psichoterapeutus. Vienas taiko ket,kitas gestalta. Nulis emociju. Grizau i priklaisomybes. Man padeda vaistai,fizine veikla,sveika gyvensena. Beda,kad nutraukus vaistus,grizta depresija.
Vartotojo avataras
Parašė emar
#411242 Man psichoterapija padėjo. Gal ne tiek pasikeisti, kiek suprasti savo požiūrį ir kaip realiai viskas logiškai veikia. Kuo aš remiu savo prielaidas , pagal kurias gyvenu, kas mane kamuoja ir uždaro į vidinį ratą, kad negaliu imtis tam tikrų veiksmų. Bet tai buvo susiję tik su depresija ir aš labai labai labai norėjau iš jos išlipti. Ir iš tų pačių problemų, kurios buvo įvardytos pirmo vizito metu prieš 3 metus aš dar nebaigiau lipti... Gal vos pradėjau, jei jau vertinti apčiuopiamai.

Bet man asmeniškai neišeina taip greit pakeisti nei mitybos, nei sporto įpročių. Bandžiau, kai dar tam skyriau laiko (esu darboholikė), bet sportas sukėlė tik dar didesnį nuovargį, išsiryškino dar daugiau sveikatos problemų, pakeliui patyriau traumų ir dabar sportuoti tik su kineziterapeutu, kuris toooooli. Ir dar šalia to - mityba, psichoterapija ir vaistai, kurie šiek tiek arba ne šiek tiek glušina.

Viskas ką darai, yoač šūdinais laikais būti paremta tavąja jausena ir ugdoma po truputį, o ne svetima supratimu "kaip tai turėtų būti" arba "kaip tai atrodytų iš šono".

Deividai, mes čia gerai nukrypom :) Apie save pašnekėt.

O tu buvai pas gydytoją jau? Ir ką sakė?
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#411243
emar rašė:Man psichoterapija padėjo. Gal ne tiek pasikeisti, kiek suprasti savo požiūrį ir kaip realiai viskas logiškai veikia. Kuo aš remiu savo prielaidas , pagal kurias gyvenu, kas mane kamuoja ir uždaro į vidinį ratą, kad negaliu imtis tam tikrų veiksmų. Bet tai buvo susiję tik su depresija ir aš labai labai labai norėjau iš jos išlipti. Ir iš tų pačių problemų, kurios buvo įvardytos pirmo vizito metu prieš 3 metus aš dar nebaigiau lipti... Gal vos pradėjau, jei jau vertinti apčiuopiamai.

Bet man asmeniškai neišeina taip greit pakeisti nei mitybos, nei sporto įpročių. Bandžiau, kai dar tam skyriau laiko (esu darboholikė), bet sportas sukėlė tik dar didesnį nuovargį, išsiryškino dar daugiau sveikatos problemų, pakeliui patyriau traumų ir dabar sportuoti tik su kineziterapeutu, kuris toooooli. Ir dar šalia to - mityba, psichoterapija ir vaistai, kurie šiek tiek arba ne šiek tiek glušina.

Viskas ką darai, yoač šūdinais laikais būti paremta tavąja jausena ir ugdoma po truputį, o ne svetima supratimu "kaip tai turėtų būti" arba "kaip tai atrodytų iš šono".

Deividai, mes čia gerai nukrypom :) Apie save pašnekėt.

O tu buvai pas gydytoją jau? Ir ką sakė?

Dar nebuvau, dar bandau kaip jūs sakot "mindset'o" galia išvengt 4-ojo epizodo, nors ir jaučiu kad kyla. Kažkas minėjo apie šokinėjimą nuo vaistų. Tai vartoji tai nevartoji tai vėl vartoji. Na ką žinau... 6-7 nenutrūkstami metai (per 3 epizodą) skamba gan ilgai. Vargu ar tai būtų galima pavadint šokinėjimu. Tik pirmieji du epizodai buvo trumpesnis vaistų vartojimas (po 1.5 - 2 metus). O aš tikrai nebuvau tas, kuris nusprendė vaistus nutraukti. Patys daktarai juk reguliuoja viską. Jie pamato, kad nebėra reikalo farširuotis vaistai ir nutraukia. Juk prioritetas visada būtų gyvenimas be vaistų, kam tą chemiją ryt jei nebėra reikalo. Kaip minėjau - trečioji daktarė prigriebė stipriau mane ir nenorėjo greit paleist. Dėl to ir buvo 6-7 nenutrūkstami metai. Manau skambutis ir vėl grįžčiau ant Seroxat'o. Bet pakolkas kol dar kažkiek funkcionuoju susilaikysiu nuo to. Po galais - turėjo pakankamai daug serotonino susidaryt per tiek metų, gal pats sugebėsiu išlipt. Jei ne nu tai ką darysi.. toliau chemija.
Vartotojo avataras
Parašė emar
#411245 Žinai, aš savo mindset'o galia bandžiau nusistatyti depresijos priežastis ir jas įveikti. Pablogėjo ir stipriai.

Aš iš savo patirties galiu pasakyti tik vieną dalyką. Dienotvarkė gelbsti. Kasdien veiksmai numatytu laiku. Nėra laiko gromuluoti. Jei gali įkišti į ją sportą ir mitybą, tai valio.

Aš pati tai puikiai suprantu, bet man pasireiškia ADHD požymiai, pagal kurią viską sugriaunu ir perstatau tris kartus, greit viskas nusibosta ir nelabai kas gaunasi.

Kita mano patirtis - viskas kartojasi. Eina ratu. Ir jei grįžus į tą pačią vietą, kas nors skiriasi į gerą pusę, tai reiškia, kad stengiesi ir tau sekasi.
Vartotojo avataras
Parašė Vaiduoklis
#411247
Deividas rašė:
emar rašė:Man psichoterapija padėjo. Gal ne tiek pasikeisti, kiek suprasti savo požiūrį ir kaip realiai viskas logiškai veikia. Kuo aš remiu savo prielaidas , pagal kurias gyvenu, kas mane kamuoja ir uždaro į vidinį ratą, kad negaliu imtis tam tikrų veiksmų. Bet tai buvo susiję tik su depresija ir aš labai labai labai norėjau iš jos išlipti. Ir iš tų pačių problemų, kurios buvo įvardytos pirmo vizito metu prieš 3 metus aš dar nebaigiau lipti... Gal vos pradėjau, jei jau vertinti apčiuopiamai.

Bet man asmeniškai neišeina taip greit pakeisti nei mitybos, nei sporto įpročių. Bandžiau, kai dar tam skyriau laiko (esu darboholikė), bet sportas sukėlė tik dar didesnį nuovargį, išsiryškino dar daugiau sveikatos problemų, pakeliui patyriau traumų ir dabar sportuoti tik su kineziterapeutu, kuris toooooli. Ir dar šalia to - mityba, psichoterapija ir vaistai, kurie šiek tiek arba ne šiek tiek glušina.

Viskas ką darai, yoač šūdinais laikais būti paremta tavąja jausena ir ugdoma po truputį, o ne svetima supratimu "kaip tai turėtų būti" arba "kaip tai atrodytų iš šono".

Deividai, mes čia gerai nukrypom :) Apie save pašnekėt.

O tu buvai pas gydytoją jau? Ir ką sakė?

Dar nebuvau, dar bandau kaip jūs sakot "mindset'o" galia išvengt 4-ojo epizodo, nors ir jaučiu kad kyla. Kažkas minėjo apie šokinėjimą nuo vaistų. Tai vartoji tai nevartoji tai vėl vartoji. Na ką žinau... 6-7 nenutrūkstami metai (per 3 epizodą) skamba gan ilgai. Vargu ar tai būtų galima pavadint šokinėjimu. Tik pirmieji du epizodai buvo trumpesnis vaistų vartojimas (po 1.5 - 2 metus). O aš tikrai nebuvau tas, kuris nusprendė vaistus nutraukti. Patys daktarai juk reguliuoja viską. Jie pamato, kad nebėra reikalo farširuotis vaistai ir nutraukia. Juk prioritetas visada būtų gyvenimas be vaistų, kam tą chemiją ryt jei nebėra reikalo. Kaip minėjau - trečioji daktarė prigriebė stipriau mane ir nenorėjo greit paleist. Dėl to ir buvo 6-7 nenutrūkstami metai. Manau skambutis ir vėl grįžčiau ant Seroxat'o. Bet pakolkas kol dar kažkiek funkcionuoju susilaikysiu nuo to. Po galais - turėjo pakankamai daug serotonino susidaryt per tiek metų, gal pats sugebėsiu išlipt. Jei ne nu tai ką darysi.. toliau chemija.


Aš niekaip nesuprantu ar tau vartojant, 6-7 nenutrūkstami metai (per 3 epizodą), vaistus buvo geriau ar ne?
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#411248
Nesuprastas rašė:
Deividas rašė:
emar rašė:Man psichoterapija padėjo. Gal ne tiek pasikeisti, kiek suprasti savo požiūrį ir kaip realiai viskas logiškai veikia. Kuo aš remiu savo prielaidas , pagal kurias gyvenu, kas mane kamuoja ir uždaro į vidinį ratą, kad negaliu imtis tam tikrų veiksmų. Bet tai buvo susiję tik su depresija ir aš labai labai labai norėjau iš jos išlipti. Ir iš tų pačių problemų, kurios buvo įvardytos pirmo vizito metu prieš 3 metus aš dar nebaigiau lipti... Gal vos pradėjau, jei jau vertinti apčiuopiamai.

Bet man asmeniškai neišeina taip greit pakeisti nei mitybos, nei sporto įpročių. Bandžiau, kai dar tam skyriau laiko (esu darboholikė), bet sportas sukėlė tik dar didesnį nuovargį, išsiryškino dar daugiau sveikatos problemų, pakeliui patyriau traumų ir dabar sportuoti tik su kineziterapeutu, kuris toooooli. Ir dar šalia to - mityba, psichoterapija ir vaistai, kurie šiek tiek arba ne šiek tiek glušina.

Viskas ką darai, yoač šūdinais laikais būti paremta tavąja jausena ir ugdoma po truputį, o ne svetima supratimu "kaip tai turėtų būti" arba "kaip tai atrodytų iš šono".

Deividai, mes čia gerai nukrypom :) Apie save pašnekėt.

O tu buvai pas gydytoją jau? Ir ką sakė?

Dar nebuvau, dar bandau kaip jūs sakot "mindset'o" galia išvengt 4-ojo epizodo, nors ir jaučiu kad kyla. Kažkas minėjo apie šokinėjimą nuo vaistų. Tai vartoji tai nevartoji tai vėl vartoji. Na ką žinau... 6-7 nenutrūkstami metai (per 3 epizodą) skamba gan ilgai. Vargu ar tai būtų galima pavadint šokinėjimu. Tik pirmieji du epizodai buvo trumpesnis vaistų vartojimas (po 1.5 - 2 metus). O aš tikrai nebuvau tas, kuris nusprendė vaistus nutraukti. Patys daktarai juk reguliuoja viską. Jie pamato, kad nebėra reikalo farširuotis vaistai ir nutraukia. Juk prioritetas visada būtų gyvenimas be vaistų, kam tą chemiją ryt jei nebėra reikalo. Kaip minėjau - trečioji daktarė prigriebė stipriau mane ir nenorėjo greit paleist. Dėl to ir buvo 6-7 nenutrūkstami metai. Manau skambutis ir vėl grįžčiau ant Seroxat'o. Bet pakolkas kol dar kažkiek funkcionuoju susilaikysiu nuo to. Po galais - turėjo pakankamai daug serotonino susidaryt per tiek metų, gal pats sugebėsiu išlipt. Jei ne nu tai ką darysi.. toliau chemija.


Aš niekaip nesuprantu ar tau vartojant, 6-7 nenutrūkstami metai (per 3 epizodą), vaistus buvo geriau ar ne?

Taip, beabejo. Iš pačios giliausios duobės dažniausiai išlipu per 6mėn. Beveik pilnai išlipęs iš 3-io epizodo pasijaučiau po 2-3metų. Po to sekė dar keli metai gydymo/psichoterapijos, nors savijauta buvo jau nebloga (tiesiog nenorėjo daktarė anksti paleist, nes žinojo kad aš vis atkrentu ir atkrentu). Aišku dažniausiai visvien išlieka apatija ir emocijų būna 0 vaistų vartojimo metu. Bet bent susitvarko nerimas/panika.