Vietoj rašymo, kad aš šantažuoju, pasitraukiu, žalojuosi, mirštu ar t.t., rašom čia ir informuojam, kad šią akimirką jaučiamės labai vieniši ir mums labai trūksta kitų žmonių dėmesio.

Moderatorius: Astro-Meška

Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#411299
emar rašė:Manau, kad iš depresijos neišlipama. Čia kaip alkoholizmas. Sutrigerino, o tada - stebėti. O gal gali būti kažkokie veiksniai, kurių tu nepastebi? Nes kai aš nuėjau pirmą kartą pas psichiatrę, ji iš karto pasakė, kad didelis nerimas, nors aš tai kategoriškai neigiau :achtung

Na abejoju. Dažniausiai panašiai ką jaučiu, tą ir daktarai pastebi. Bent jau nerimą/paniką tai tikrai atpažinau iškart, nelabai tokių dalykų neatpažinsi. Pirmuoju epizodu, psichozę irgi jau įtariau, nes buvo labai uždelsta su gydymu ir atsiradę jau buvo simptomų, kada jau visiškai smegenys "nebesigaudė" realybėj. Na o tos visos psichologinės/charakterio savybės tai čia jau kas kita, čia jau ilgesnis darbas. Jos aišku irgi buvo pastebėtos daktarų, nieko naujo nepapasakojo ko nežinočiau.
Vartotojo avataras
Parašė emar
#411300 Bet žinai ką, tu negali sakyti, kad neišlpai. Išlipai, tik blem, kelias pelkėtas, vis įsmunki. Šiaip užjaučiu. Tavo tema paskatino pamąstyti, kurioje vietoje yra mano depresija :) Nes ji yra...
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#411305
emar rašė:Bet žinai ką, tu negali sakyti, kad neišlpai. Išlipai, tik blem, kelias pelkėtas, vis įsmunki. Šiaip užjaučiu. Tavo tema paskatino pamąstyti, kurioje vietoje yra mano depresija :) Nes ji yra...

Na taip - tiesa, iš dalies išlipau. Bet daktarų mąstymu išlipimas yra tada kada užbaigi vaistų vartojimą ir ateityje nebesikartoja. Va čia yra tikrasis išlipimas. Kuomet kartojasi, tai jau skaito pasikartojančia arba endogenine. Arba aišku susimąsto ar žmogui vis dėl to tiko gydymas ir bando kitus kelius. Pilna beje pacientų, kurie išlipa. Kurie pavartoja vaistus apie 2metus ir nebegrįžta daugiau niekada prie šito.
Vartotojo avataras
Parašė emar
#411306 Aš irgi negrįžau prie vaistų vartojimo, bet simptomų nemažai vis dar pasireiškia. Nepavadinčiau tuo "išlipau", gal greičiau sužinojau ką daryti, kad nenugrimzčiau giliau.
Vartotojo avataras
Parašė Vaiduoklis
#411309
Deividas rašė:
Nesuprastas rašė:Paveikslėlis

Kas čia tuo facepalm'u norima pasakyt? Kad eilinį kartą šokt ant vaistų ir gydytis vėl iš naujo? Ar čia nuostaba tame, kad vaistai padėjo pasiekt remisiją, o poto vėl buvo regresuojama?


Nekreipk dėmesio į mano nesamones, tiesiog nežinau, ką ir patart.
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#411312
Nesuprastas rašė:
Deividas rašė:
Nesuprastas rašė:Paveikslėlis

Kas čia tuo facepalm'u norima pasakyt? Kad eilinį kartą šokt ant vaistų ir gydytis vėl iš naujo? Ar čia nuostaba tame, kad vaistai padėjo pasiekt remisiją, o poto vėl buvo regresuojama?


Nekreipk dėmesio į mano nesamones, tiesiog nežinau, ką ir patart.

Na aš neįsižeidžiau, tiesiog įdomu kodėl vis dėl to manai, jog "fail" kažkoks čia su manim. Tikėtis jog išlipsi iš vaistų vartojimo yra visiškai normalus mąstymas. Ir dauguma, kurie pradeda sirgt šitom ligom tiki jog išlips iš jų ir nebereikės vaistų. Ir kai pradeda kartotis viskas.. tai tarsi vėl pradeda slyst žemė iš po kojų, nes jie jau tikėjosi kad peršoko tamsiausias valandas ir tai nebesikartos. Ir kai supranti, kad vėl teks grimzt antrą/trečią/ketvirtą/penktą kartą vėl į tą pačią duobę... tai gali +- įsivaizduot ką žmogus mąsto apie vaistų gydymą, jo veiksmingųmą. Aš asmeniškai žinau kad nebevartosiu vaistų. Kad ir kaip blogai bus (nebent išveš su visiška psichoze per prievartą). Nes kokia prasmė? Panašu kad jie neištrauks manęs visvien, tai kam eit tuo pačiu keliu, kuris veda prie nieko to pačio besikartojančio ciklo? Ok. Nesitikiu atsakymu, čia tik mano juodi pamąstymai kokie vis dėl to vaistai yra beviltiški prieš stipresnes depresijos formas. Gal kas išras pagaliau "sielos gydymo" vaistus?
Vartotojo avataras
Parašė emar
#411313 Deividai, gal čia tavo ir yra depresinis mąstymais - nes juodas.

Aš irgi nenoriu vaistų. Bet iki psichozės dasivaryti labai nenorėčiau. Man tik vaistai padėdavo išlipti greičiau, nei būčiau išlipusi pati. Tikrai. Ir man tai yra vertybė. Bet aš galiu keisti aplinkybes ir su kažkuo susitaikyti, kas man netrukdo, o trukdytų kitiems.

O į psichoterapiją eini?
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#411315
emar rašė:Deividai, gal čia tavo ir yra depresinis mąstymais - nes juodas.

Aš irgi nenoriu vaistų. Bet iki psichozės dasivaryti labai nenorėčiau. Man tik vaistai padėdavo išlipti greičiau, nei būčiau išlipusi pati. Tikrai. Ir man tai yra vertybė. Bet aš galiu keisti aplinkybes ir su kažkuo susitaikyti, kas man netrukdo, o trukdytų kitiems.

O į psichoterapiją eini?

Kažkiek teko bandyt, bet nepadėjo visiškai. Tiesiog sėdi savo galvoj sulindęs savam pasauly ir žodžiai jo visiškai neįtakoja. Kad ir kiek bandydavo pasakot man kažką ar patart kaip elgtis - man įeina ir išeina. Žinau, kad yra kitokių terapijų, bet grynai žodinė pagalba man visiškai nepadeda. Tai tik oras įeinantis ir išeinantis. Tarkim psichologė visiškai nepramušė jokių teigiamų pokyčių. Poto teko bandyt ir grupinę terapiją - irgi taspats. Terapeutas tiesiog pasakė ant galo "ok.. gal tau vis dėl to jau per vėlu su terapijom, gal vis dėl to tik vaistai tau padės."
Vartotojo avataras
Parašė emar
#411316 Na, aš labai norėjau išlipti. Kartais jausdavausi, kad einu su psichoterapeute tik pasišnekėti. Ji bandė įmušti man teigiamus pokyčius (pvz., iš karto sustatyti dienotvarkę), bet na, neveikė man tokie dalykai, kad ir kaip stengiausi. Ir rinkausi tokią kryptį, kur man nesakytų ką turiu daryti, nes žinau, kad nesilaikysiu. Einu, pasakoju tai, kas mane kankina, ar kas vyko praeitas savaites ir kaip reaguoju, kaip mane tai veikia, ir tiesiog tada pareflektuoja, o aš pasiimu iš to reflektavimo, ką galiu pakeisti, kaip aš galiu kitaip matyti situaciją. Ir man tai padėjo. Tiesiog aš pati išgyvendama panašią situaciją (jos gi kartojasi), ją kitaip "matydavau", tada pasikeičia mažumėlę ir reakcija, ir tada kaip raibuliai. Arba pabandai kažkaip reaguoti, ir žinai, kad neveikia, bet jau ir tai atsakymas.

Buvo daug minčių mesti, bet susiretinau iki dviejų kartų per mėnesį (anksčiau buvo kas savaitę). Nesigailiu.
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#411402
emar rašė:Na, aš labai norėjau išlipti. Kartais jausdavausi, kad einu su psichoterapeute tik pasišnekėti. Ji bandė įmušti man teigiamus pokyčius (pvz., iš karto sustatyti dienotvarkę), bet na, neveikė man tokie dalykai, kad ir kaip stengiausi. Ir rinkausi tokią kryptį, kur man nesakytų ką turiu daryti, nes žinau, kad nesilaikysiu. Einu, pasakoju tai, kas mane kankina, ar kas vyko praeitas savaites ir kaip reaguoju, kaip mane tai veikia, ir tiesiog tada pareflektuoja, o aš pasiimu iš to reflektavimo, ką galiu pakeisti, kaip aš galiu kitaip matyti situaciją. Ir man tai padėjo. Tiesiog aš pati išgyvendama panašią situaciją (jos gi kartojasi), ją kitaip "matydavau", tada pasikeičia mažumėlę ir reakcija, ir tada kaip raibuliai. Arba pabandai kažkaip reaguoti, ir žinai, kad neveikia, bet jau ir tai atsakymas.

Buvo daug minčių mesti, bet susiretinau iki dviejų kartų per mėnesį (anksčiau buvo kas savaitę). Nesigailiu.

Hmm. Na mano paskutiniai vizitai buvo panašūs į tiesiog paprastą susitikimą ir aptarimą irgi du kartus per mėnesį. Realiai.. aš ten tik eidavau, kad gaut vaistų receptą. Aptardavom tuos mano "nuotykius" nutikusius per tas pora sav. ir viso gero - laisvas. Lyg ir viskas gerai, gal net sakyčiau atsainiai daktarė į tai žiūrėjo, bet nekaltinu jos, nes ir pats atsainiai į tai žiūrėjau (tai jau visgi buvo mano 3čias epizodas ir aš žinojau kad manęs pokalbiai visiškai neišjudina ir jau nesistengiau eit tuo beviltišku "psichoterapijos" keliu). Buvo tik paprastas vizitas -> aptarimas įvykių -> receptas -> viso gero. O poto kaip iš giedro dangaus.. beveik pavykęs bandymas pasitraukt (ir čia jau buvo iš tikrųjų per tą vadinamą remisiją, kada jau lyg ir viskas man gerai buvo. po gan ilgo vaistų vartojimo kaip iš giedro dangaus beveik pavyko atlikt "aktą"). Na ir tuomet jau aišku "specialistas" sunerimo, gal vis dėl to reikia pradėt knaisiotis giliau ir suprast kas gi čia darosi, kodėl vis dėl atrodė jog viskas ok ir še tau - beveik "pacientas" nusižudė. Ir nieko iš to nesigavo, kad ir kiek buvo bandymų peršokti daugiau prie rimtesnių pokalbių/analizių, mano vistiek idealogija liko paprasta - duok man vaistų ir viso gero. Ir tai labai suveikė. Praėjo kažkiek laiko, viskas aprimo, užsimiršo.. ir vėl visi susitikimai tapo paprastas vaistų išrašymas -> aptarimas įvykių -> viso gero.

Per daug šneku. Ką aš noriu pasakyt. Kad pokalbiai < chemija. Labai džiugu, kad kai kuriems žmonėms pakanka psichoterapijų/elgesio analizių/grupinių užsiėmimų ir t.t ir jiems tai pakeičia gyvenimą ar net ištraukia iš didžiulės krizės... bet visgi tenka pripažint kad chemija tikrai daro įtaką net ir tokiems dalykams kaip suicidinės mintys. Lyg ir keistai skamba.. atrodo mintys tik nuo tavęs priklauso, bet su laiku supranti, vis dėl to bejėgis esi prieš chemiją ir ji labai stipriai veikia net ir tavo pasaulėžiūrą/mintis.

Galima būtų mane smerkt, kad per 3čią epizodą jau net nebandžiau gilintis į viską ir nesistengiau išlipt.. bet pasiteisinu tuo kad prieš tai jau buvo keletą kartų išbandytos psichoterapijos ir tikrai bandžiau... bet supratau jog ne - manęs žodinės/elgesio/grupinės ir kitokios terapijos neveikia ir aš per daug tam užsirakinęs. Iš tikrųjų jos mane labiau nugramzdino giliau nei ištraukė aukštyn. Po kiekvienos terapijos jausdavaus lyg dar giliau paskendau ir sveikata pablogėdavo ženkliai.
Vartotojo avataras
Parašė emar
#411405 Aš stengiausi keisti požiūrį ir mąstyseną. Žiauriai sunku. Bet su senąją jau kokius du kartus būčiau nugrimzdus atgal. Išvengiau per plauką.

Bet mano depresiją didžiąja dalimi sąlygoja aplinkybės. Pirmuoju atveju būčiau grimzdus dėl darbo, antruoju - dėl toksiškų santykių. Tiesiog išmečiau juos :)

Ir ne, negaliu sakyti, kad negresia dar nugrimzti.
Parašė Paulius94
#411435 Kiekvienas aišku su savo nuomone ir požiūriu, bet tiesiog vadovaujantis gyvenimo supratimu ir logika tai objektyviai į viską žiūrint depresijos atsikratyti pilnai pilnai pilnai – ABSOLIUČIAI NEĮMANOMA. Kas rašo, kad pilnai išbrido tai turbūt per siauro mąstymo yra ir nelabai moka save analizuot. Jeigu tu esi visiškai visiškai visiškai “sveikas” (kad ir ką tai reikštų šiuolaikinėj visuomenėj), tu gali ant lovos 5 dienas gulėt, žiūrėt į lubas ir tau neateis nei viena juoda mintis. Ar tie „išbridę“ bandė tokį eksperimentą? Kad tu gali produktyviau mokytis ar dirbti tai čia nėra išlipimas. Išlipimas yra kai pas tave viduj visiška ramybė ir nebeateina mintys juodos net ir būnant apsuptam tų pačių žmonių ir tose pačiose situacijose.

Depresija yra kaip visam gyvenimui įgytas randas, kuris tau atsirado po kažkokio įvykio/įvykių mišinio. Tu tą randą (depresiją) bandai slėpti po rūbais (darbas, mokslai, veikla kažkokia, kažkokie pomėgiai ir t.t.), bet tas randas vistiek išlenda iš po rūbų, nes:

1) Praktiškai, o tikriausiai galima sakyti absoliučiai neįmanomą atsiriboti nuo gyvenimo situacijų ir žmonių, kurios tau iššaukė/sujudino tą depresijos trigerį (nebent persikeltum gyventi į kokią atokią Ramiojo Vandenyno salą).
2) Neįmanoma ištrinti atminties (šiuo atveju turbūt net Ramiojo Vandenyno sala nepadėtų).
3) Yra kažkokie specifiniai genetiški charakterio bruožai, kurie tiesiogiai koreliuoja su depresijos išsivystimu (perfekcionizmas, idealizmas, pedantizmas, kantrybės neturėjimas, valdingas/noras kontroliuoti viską ir dar daug kitų).

Depresija yra kombinacija genetikos, charakterio ir asmenybės savybių, sielos vertybių, kitų žmonių įtakos, socialinių visuomenės struktūrų mišinys.

Kad nei kiek nebesugrįštų depresijos bangos reikia, kad:

1) Absoliučiai absoliučiai nepatektum į gyvenimo situacijas ir nebūtum tarp žmonių, kurios tau iššaukė visą tą depresijos mišinį.
2) Būtų įmanomą pasidaryti kažkokią smegenų operaciją, kuri ištrintų tavo praeitį (gal įmanoma, kas nors žinot?) arba būtų kažkokie vaistai, kurie ištrintų visiškai tavo praeitį. Tas visų psichologų nuvalkiotas patarimas visur kišamas – palik praeitį už nugaros, jos vistiek nepakeisi. Bet jie nepaaiškina kaip tai ir ar iš viso įmanoma tai padaryti, kai jau tavo smegenyse yra automatiškai užprogramuota. Mygtuko ant rankos neturi, kurį paspaudus gali apie tai negalvoti.
3) Kažkokiu atprogramavimo būdu visam laikui atsikratytum depresiją trigerinančias charakterio savybes. Kaip skrupulingą pedantą paversti pohujistu natūraliai, kad jis taptų užprogramuotu pohujistu ir jam niekada neateitų mintys apie pedantizmą? Ar tai įmanoma? Joks psichologas to nepaaiškina.

Visi tie patarimai apie mitybą, fizinį aktyvumą ir bla bla yra šūdo verti, nes tai tik laikinos distrakcijos. Nu pvz. jeigu esi perfekcionistas ir idealistas tai kaip tu gali palikti savo praeitį už nugaros, jeigu perfekcionizmas ir idealizmas yra tavo genetikoj užkoduotos charakterio savybės? Jeigu šie bruožai būtent ir yra tavo depresijos trigeris, o savo genetiškų charakterio bruožų panaikinti yra neįmanomą tai ir gaunasi kova, kurią tu visada pralaimėsi.
Vartotojo avataras
Parašė PetrasvarduPetras
#411447 Labai geras komentaras.

Man pvz didziausia beda tebera, kad nesugebu priimt saves tokiu, kokiuo esu. Ir nesugebu susitaikyt su praeitimi. Visdar save priskiriu prie NORMALIU, bet seniai tokiu nebesu ir nebusiu.

Tai mane irgi kiek glumina likimo draugu noras pasveikti...pavartojus bent kelis metus vaistus. Sveiki ir nedepresuoti zmones gali pagulet lovoj, kelias dienas, savaite, bet ne menesius ar metus.

Paskutiniais metais daug stebejau stresinese situacijose tevus ir pasidare labai aisku is kur pas mane toks perdetas jautrumas santykiams ir visai aplinkai.
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#411498
Paulius94 rašė:Kiekvienas aišku su savo nuomone ir požiūriu, bet tiesiog vadovaujantis gyvenimo supratimu ir logika tai objektyviai į viską žiūrint depresijos atsikratyti pilnai pilnai pilnai – ABSOLIUČIAI NEĮMANOMA. Kas rašo, kad pilnai išbrido tai turbūt per siauro mąstymo yra ir nelabai moka save analizuot. Jeigu tu esi visiškai visiškai visiškai “sveikas” (kad ir ką tai reikštų šiuolaikinėj visuomenėj), tu gali ant lovos 5 dienas gulėt, žiūrėt į lubas ir tau neateis nei viena juoda mintis. Ar tie „išbridę“ bandė tokį eksperimentą? Kad tu gali produktyviau mokytis ar dirbti tai čia nėra išlipimas. Išlipimas yra kai pas tave viduj visiška ramybė ir nebeateina mintys juodos net ir būnant apsuptam tų pačių žmonių ir tose pačiose situacijose.

Depresija yra kaip visam gyvenimui įgytas randas, kuris tau atsirado po kažkokio įvykio/įvykių mišinio. Tu tą randą (depresiją) bandai slėpti po rūbais (darbas, mokslai, veikla kažkokia, kažkokie pomėgiai ir t.t.), bet tas randas vistiek išlenda iš po rūbų, nes:

1) Praktiškai, o tikriausiai galima sakyti absoliučiai neįmanomą atsiriboti nuo gyvenimo situacijų ir žmonių, kurios tau iššaukė/sujudino tą depresijos trigerį (nebent persikeltum gyventi į kokią atokią Ramiojo Vandenyno salą).
2) Neįmanoma ištrinti atminties (šiuo atveju turbūt net Ramiojo Vandenyno sala nepadėtų).
3) Yra kažkokie specifiniai genetiški charakterio bruožai, kurie tiesiogiai koreliuoja su depresijos išsivystimu (perfekcionizmas, idealizmas, pedantizmas, kantrybės neturėjimas, valdingas/noras kontroliuoti viską ir dar daug kitų).

Depresija yra kombinacija genetikos, charakterio ir asmenybės savybių, sielos vertybių, kitų žmonių įtakos, socialinių visuomenės struktūrų mišinys.

Kad nei kiek nebesugrįštų depresijos bangos reikia, kad:

1) Absoliučiai absoliučiai nepatektum į gyvenimo situacijas ir nebūtum tarp žmonių, kurios tau iššaukė visą tą depresijos mišinį.
2) Būtų įmanomą pasidaryti kažkokią smegenų operaciją, kuri ištrintų tavo praeitį (gal įmanoma, kas nors žinot?) arba būtų kažkokie vaistai, kurie ištrintų visiškai tavo praeitį. Tas visų psichologų nuvalkiotas patarimas visur kišamas – palik praeitį už nugaros, jos vistiek nepakeisi. Bet jie nepaaiškina kaip tai ir ar iš viso įmanoma tai padaryti, kai jau tavo smegenyse yra automatiškai užprogramuota. Mygtuko ant rankos neturi, kurį paspaudus gali apie tai negalvoti.
3) Kažkokiu atprogramavimo būdu visam laikui atsikratytum depresiją trigerinančias charakterio savybes. Kaip skrupulingą pedantą paversti pohujistu natūraliai, kad jis taptų užprogramuotu pohujistu ir jam niekada neateitų mintys apie pedantizmą? Ar tai įmanoma? Joks psichologas to nepaaiškina.

Visi tie patarimai apie mitybą, fizinį aktyvumą ir bla bla yra šūdo verti, nes tai tik laikinos distrakcijos. Nu pvz. jeigu esi perfekcionistas ir idealistas tai kaip tu gali palikti savo praeitį už nugaros, jeigu perfekcionizmas ir idealizmas yra tavo genetikoj užkoduotos charakterio savybės? Jeigu šie bruožai būtent ir yra tavo depresijos trigeris, o savo genetiškų charakterio bruožų panaikinti yra neįmanomą tai ir gaunasi kova, kurią tu visada pralaimėsi.

Pagaliau tobulas atsakymas į būtent tai kaip jaučias depresijoje gyvenantis žmogus. Net nėra ką komentuoti - tik pasakyti kad TOBULA.

Ir tuomet suprantu, kad savo atveju, išlipti bus beveik neįmanoma. Mano idealogojija, mano charakteris, mano vertybės man svarbu - robotu atsisakau būt. Ir kad ir ką diktuotų pasaulis kad "būk toks, siek to ir būsi "normalus"" - aš deja niekaip nesugebu to pasiekt, nenoriu ir atsisakau. Ir tai ir yra ta nesustojanti kova tarp asmenybės ir pasaulio. Pasaulis diktuoja vieną, o tu bandai plaukt prieš srovę nes tau tai svetima. O dar kuomet sužeista koja ar ranka ar dar pora randų turi (1-2-3-4epizodai) - vis sunkiau darosi plaukt prieš tą srovę. O kas skaudžiasia, kad po kiekvieno vaistų pavartojimo jautiesi lyg sulaužytas, apdujęs, palaužtas to pasaulio, kurio taip nekenti ir nepritari visa savo širdim. Galima būtų plėstis, bet pakaks.. rankos dreba net galvojant apie tai.

Situacija šiuo metu tokia - vis rituos žemyn. Pasiekiau jau nebemiegojimo režimą. Jau ir susikaupt nebegaliu. Nebėra focus'o taip sakant, net filmo paprasto nebegaliu žiūrėt ar knygos perskaityt.. Nebegaliu net paprastų dalykų atlikti darbe ar susigaudyt aplinkoj (nerimas viską apėmė), o rytinis drebulys vis žudo labiau ir labiau. Tik šį kartą mano mąstymas kitoks. Kadangi žinau jog nėra šviesos tunelio gale ir vaistai tik vėl mane pavers zombiu.. belieka vienintelė išeitis. Pabėgt iš čia.