Vietoj rašymo, kad aš šantažuoju, pasitraukiu, žalojuosi, mirštu ar t.t., rašom čia ir informuojam, kad šią akimirką jaučiamės labai vieniši ir mums labai trūksta kitų žmonių dėmesio.

Moderatorius: Astro-Meška

Vartotojo avataras
Parašė emar
#411502 Aš supratau, kad nepritapsiu :) Matau, kad nenoriu, kad man neįdomūs karjeros reikalai ir visa kita. Bet galiu uždirbti pinigus. Už pinigus galiu nusipirkti daug dalykų. Galiu retsykiais pasisocializuoti ir patenkinti poreikį. Nuo toksiškų santykių išmokau atsitraukti.

Turiu troškimą siekti daugiau, siekiu.

Bet ne, nemanau, kad savižudybė išeitis. Nes nežinau, kas anapus. Ne, netikiu, kad angelų chorai gieda ir panašiai, bet tiesiog. Jei man skirtas gyvenimas, aš jį nugyvensiu, kiek galiu pakeisti savo būvį, tiek pakeisiu. Ar vaistų pagalba, ar ne.
Vartotojo avataras
Parašė emar
#411503 Ir ne, siekti daugiau nėra turėti daugiau draugų, įgyti pripažinimą.

Įvaldyti chemiją, išmokti kalbų (aš iš jų gyvenu), išmokti programuoti, pradėti generuoti daugiau pinigų, kad galėčiau patogiai gyventi, kad galėčiau samdyti žmones, kad atlikti tas užduotis, kurių nepajėgiu atlikti. Už kurias uždirbu pinigus.

Ir netikiu "aukštesniais tikslais", tai tik ego. Žmogus sukurtas darbui, nes mąstydamas jis prisigalvoja nesąmonių ir prisikuria problemų :achtung
Vartotojo avataras
Parašė emar
#411504 Paskutinis mano įrašas. Apie tai, kas mane paskatino ieškoti pagalbos. Kai jau tikrai buvo dugnas, ir supratau, kad beveik priėmiau sprendimą.

Atlikau depresijos nustatymo testą. Ir jam yra klausimas: ar kas nors iš jūsų artimųjų yra nusižudęs. Ar giminėje yra savižudybės atvejų? Ir tada supratau, kad jei mano sūnėnai ir dukterėčios kada išgyventų šitą košmarą ir juodumą, nenoriu, kad jie atsakytų į šitą klausimą "taip".
Vartotojo avataras
Parašė signs
#411538 As buvau islipes 4 men - remisija. Gydytojos deka, ir beabejo, mano pastangos siulyti vaistus.

Sugryzau i nerimastinga busena (ir lengva depresija), kadangi sunkiau pernesu gyvenimiskas situacijas. Naujas darbas, atestacijos, skolos, finansine situacija bendrai, nauji santykiai, pirslybos ir t.t. TIKRAI DAUG.

Taciau supratau, kad reikia uzkirsti kelia pablogejimui, ir siandien konsultuojosi del gydymo keitimo

MANO PATARIMAS: STENKITES PATYS IESKOTIS TINKAMO GYDYTOJO, KURIS KLAUSO JUSU - O NE TAI, KAD AS VISKA ZINAU IR NEAISKINK MAN. INICIJUOKIT GYDYMO KEITIMUS, DOMEKITES VAISTAIS, BANDYKIT IR NESUSTOKIT. ATSIRAS SVIESA TUNELIO GALE TIKRAI :)
Parašė Paulius94
#411542
emar rašė:Ir ne, siekti daugiau nėra turėti daugiau draugų, įgyti pripažinimą.

Įvaldyti chemiją, išmokti kalbų (aš iš jų gyvenu), išmokti programuoti, pradėti generuoti daugiau pinigų, kad galėčiau patogiai gyventi, kad galėčiau samdyti žmones, kad atlikti tas užduotis, kurių nepajėgiu atlikti. Už kurias uždirbu pinigus.

Ir netikiu "aukštesniais tikslais", tai tik ego. Žmogus sukurtas darbui, nes mąstydamas jis prisigalvoja nesąmonių ir prisikuria problemų :achtung


Tai čia tokie dalykai jau nuo charakterio priklauso subtilybių. Kam daiktai ir pinigai nuperka džiaugsmą - gerai. Čia ant kiek tu dvasios ir vertybių žmogus esi. Kitiem yra kontradikcija tarp gyvenimo vertybių ir jų asmeninių, vidinių vertybių.

Sportininkai, pop žvaigždės, verslininkai - milijonais apsikraustę ir vistiek žudosi.

Man galėtų dabar kas vilą su 58 kambariais ir naują Ferarį nupirkti ir man viduj vistiek tokia pati tuštuma būtų.

Kuo labiau ekstravertas, tuo materialūs, visi apčiuopiami dalykai labiau laimę atneša, nes ekstravertai turi skurdų vidinį gyvenimą. Kuo labiau intravertas, tuo materialūs dalykai mažiau įtakos turi ir žymiai svarbiau, kad visokios vidinės vertybės ir jausmai būtų kažkuo užpildyti. Pvz. intravertas geriau dirbs už 500 eurų, bet pagal jo pašaukimą, kuris jį dvasiškai užpildo. Ekstravertas atvirkščiai, geriau nekęs savo darbo, bet jeigu uždirbs 2000 eurų tai rinksis jį, nes tai jam nupirks materialius daiktus, kurių jam pakanka, kad jį patenkintų.
Vartotojo avataras
Parašė emar
#411543 Na, gerai, tu turbūt gyveni nuosavame bute? Iš ko ruošiesi gyventi pensijoje, kai artimieji bus išmirę ir reikės nemažai vaistų funkcijoms palaikyt? Aš apie ŠITUOS pinigus.

Ir šiaip DUOTŲ milijoną ir UŽDIRBTI miliojną NĖRA tas pas.

Daug dirbdamas nebūtinai uždirbsi daug. Pinigai gali būti motyvacija, bet darbas atitraukia mintis ir ugdo įgūdžius.

Filosofavimas yra tuščias reikalas. VIena dieną atrodo vienaip, o kitą - kitaip.
Parašė Paulius94
#411553 Nuosavam negyvenu, nuomoju :). Visi dirba, filosofuoji ar nefilosofuoji. Čia esmė ant kiek tas darbas tave užpildo ir kiek tau reikia tų pinigų. Vieni už 600 pragyvena normaliai, kitiem 2000 neužtenka. Vieniem užtenka pensijos 300, kitiem 1000 neužtenka. Iš vaikystės ir tėvų auklėjimo tokie dalykai ateina. Jeigu tėvai gerai gyveno, gerą namą turėjo, pirko netaupydami tai ir vaikui užsiprogramuos, kad jam tiek daug reikia ir mažiau nei 2000 eurų jam bus ne alga. Kitas, kurio tėvai vos galą su galu sudurė, niekada negalėjo leisti sau brangių daiktų, iš karto bus užprogramuotas taupymui.

Būnant 25-40 metų amžiaus jau galvot apie pensiją tai čia dar 50 kartų didesnė depresija apima. Sulaukt tos pensijos pirma reikia dar, o sulaukus emocijos irgi jau bus prastos, nes žinosi, kad grabas netoli.

Tai čia aš kaip ir sakau yra charakterių subtilybės. Kas turi žymiai gylesnį dvasinį gyvenimą, tai jiem tie pinigai yra antrarūšis dalykas. Kas turi skurdesnį tai jiem pinigai yra visas gyvenimo tikslas, kad ir koks beprasmis jis būtų, nes vistiek į grabą nueisi vieną dieną - ar milijonuose plaukiosi, ar kruopas valgysi už 50 centų.

Ir vieni turi pliusų, ir kiti turi, ir vieni turi minusų, ir kiti turi. Visi skirtingi ir visus motyvuoja skirtingi dalykai.
Vartotojo avataras
Parašė Antitezė
#411715 Deividai, visiškai tave suprantu. Man irgi atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Diagnozavo 2009 m. Vidutinio sunkumo depresiją ir iki šiol kartojasi. Iki šiol geriu vaistus. Visokių AD išbandžiau, jau net neprisimenu visų vaistų. Nežinau ką dar galima padaryti. Tai suprantu, kad tai žiauriai vargina ir jau dingsta pamažu motyvacija kovoti....
Vartotojo avataras
Parašė Morpheus
#411724
Paulius94 rašė:
Būnant 25-40 metų amžiaus jau galvot apie pensiją tai čia dar 50 kartų didesnė depresija apima. Sulaukt tos pensijos pirma reikia dar, o sulaukus emocijos irgi jau bus prastos, nes žinosi, kad grabas netoli.


As manau kaip tik jeigu bunant 25iu pradetu zmones galvoti apie pencija, tai budami 40ies dalis jau galetu sau leisti i ja iseiti. Lengva nebutu, taciau realu.
Vartotojo avataras
Parašė Morpheus
#411725
Antitezė rašė:Deividai, visiškai tave suprantu. Man irgi atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Diagnozavo 2009 m. Vidutinio sunkumo depresiją ir iki šiol kartojasi. Iki šiol geriu vaistus. Visokių AD išbandžiau, jau net neprisimenu visų vaistų. Nežinau ką dar galima padaryti. Tai suprantu, kad tai žiauriai vargina ir jau dingsta pamažu motyvacija kovoti....

Tikekimes galutinai ta motyvacija tau nedings. Butu visai ne kas..
Taciau manau su depresija ir kitom psichikos ligom yra tas pats kaip ir su narkomanija ar alkoholizmu. Tai niekada nedingsta, taciau susikloscius palankiom aplinkybem tampa imanoma su tuo susigyventi ir gana komfortiskai jaustis. Tur but.
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#412303
Antitezė rašė:Deividai, visiškai tave suprantu. Man irgi atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Diagnozavo 2009 m. Vidutinio sunkumo depresiją ir iki šiol kartojasi. Iki šiol geriu vaistus. Visokių AD išbandžiau, jau net neprisimenu visų vaistų. Nežinau ką dar galima padaryti. Tai suprantu, kad tai žiauriai vargina ir jau dingsta pamažu motyvacija kovoti....


Grįžau ant Seroxato eilinį kartą... nors maniau kovosiu be vaistų. Keistai šį kartą. Viskas labai staiga išlindo. Labai greit blogėjo. Jau kuomet prasidėjo depersonalizacija/derealizacija - supratau jog viskas, teks vėl vaistus ryt. Mirtazapiną davė iš pradžių. Tai ėjo kaip saldainis 30mg. Visai nepadėjo. Dabar jau mėnesis ant Seroxat'o. 30mg. +250mg ketipinoro. Ir vistiek.. sunkiai atjungia mane. Anksčiau ketipinoras atjungdavo ohoho, o dabar net 250 nieko ypatingo. Bandė dar ir haloperidolį siūlyt - atsisakiau. Bijau to vaisto, kiek pamenu žiauriai nuraudavo stogą. Žodžiu.. keista kad jau beveik 2 mėnesiai ant vaistų ir nepasakyčiau kad kažkas susitvarkė. Galbūt pats nerimas kažkiek dingo, bet deja depersonalizacija vistiek nedingus. Visiškas tuštumas tiek emocinis tiek fiziologinis, tarsi kūno nebeturiu, balsas tarsi nemano, kojų tarsi neturiu, rankų tarsi neturi, nejaučiu nieko - nžn sunku paaiškint. Šį epizodą kiek kitaip viskas. Per depersonalizaciją niekada taip stipriai nebuvo kirtę. Na.. tenka džiauktis kad dėmesys kiek susitvarkė ir nerimas. Teks tikėtis kad Seroxat'as dar ir deperson. sutvarkys.. nes jei ne tai neįsivaizduoju kaip taip gyvent reikės. Daktarai ramina, kad tai tikrai ne psichozė, o tiesiog nuo nerimo įsijungia "apsaugos mechanizmai" ir tarsi nebejauti nei savęs nei kūno - atsiriboji. Kam nors tekę susidurt su ta prakeikta depersonalizacija? Praeina ji? Ar prašyt teks išvis stipriu neuroleptikų? Seroxat'as irgi nežinia ar padės šį kartą. Viltis tik tokia - jeigu padėjo praeitą kartą, tai padės ir šį. Nors dauguma sako jog lexapro/cipralex geriau, bet daktarė matyt linkus seroxatu zombint mane.
Vartotojo avataras
Parašė Astro-Meška
#412441 O kaip tau ta depersonalizacija pasireiškia?
O dėl haloperidolio, tai man jis nėra baisus vaistas. Nuo paranojų bent padeda.
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#412510
KunigaikštisMyškinas rašė:O kaip tau ta depersonalizacija pasireiškia?
O dėl haloperidolio, tai man jis nėra baisus vaistas. Nuo paranojų bent padeda.


Balsas skamba lyg ne mano, kūnas kažkoks kaip tuščias/nejautrus, tarsi išplaukęs iš savo kūno. Atrodo dar biškutį ir visiškai stebėsiu savo kūną iš šalies. Kartais kai labai sukyla nerimas net ir derealizacija prasideda lengva. Pradeda delnas/plaštaka atrodyt kažkokios keistos formos. Žiūriu į veidrodį ir suprantu kad ten aš, bet galvoj toks tuštumas, lyg nebebus manęs tuojau. Sunku paaiškint, bet kiek suprantu tai depersonalizacijos/derealizacijos simptomai. Vieni juos priskirtų prie psichozės ir šizofrenijos. Kiti juos priskiria prie nerimo/panikos.. tai vat ir nežinia. Daktarė ramina vis kad tikrai ne šiza man. Plius esu labai hipochondriškas. Kreipiu dėmesį į kiekvieną savo kūno elgesį, visada yra baimė dėl sveikatos ir šizos.

O haloperidolis .. na nežinau. Manau gal pakanka man ketipinoro 250mg. Daktarė tik matydama jog aš labai užsienergizavęs ir panikoj išrašė apsidraudimui ir haloperidolio. Bet sakė galiu ir negert. Ketipinoras irgi padeda nuo įkyrių minčių. Tai ir negėriau. Anksčiau man nuo Halo. labai nekas būdavo. Aktyvus labai pasidarau, neramių kojų sindromas labai stiprus prasideda ir tarsi nerandu sau vietos.

Beto.. jeigu man iš tikro nerimas/panika+depresija tai pagal viską neuroleptikų išvis nereikia. Bet kad greičiau mane nuramintų ir galėčiau užmigt daktarė visad išrašo ir jų. Nors kas ten žino.. gal vis dėl to neuroleptikų irgi skiriama prie depresijos.

Tai kaip dėl depersonalizacijos? Ar kas nors patyrėt panašių baisumų? Ar tai buvo nerimo pasekmė ar vis dėl to sunkesnės ligos apraiškos?