- 2008 07 12, 00:20
#54998
Nežinau. Bet bent jau mane su bet kokiu gyvūnu aplanko tokia laimė, kokios nesu su jokiu žmogum patyrus. Ar tai būtų šuo, ar katė, ar paukštis, ar graužikas, ar bet kas. Aišku, mieliausi tie, kuriuos galima gniūsyt. Bet jei ir negalima pagniūsyt, tai galima stebėti. Dėl to paties mėgstu ir mažus vaikus. Stebėti. Bet tik atsiranda sąmonė, ir viskas. Nerandu jokio ryšio su jokiu sąmoningu žmogum. Tokio ryšio, kokį randu su gyvūnais. Kokio tai autentiškumo. Nežinau. Ir per visą gyvenimą man nepavyko rasti ryšio tik su dviem gyvūnais. Su vienu šuniu netoli namų ir vienos pažįstamos kate. Neužteko laiko. Užtat buvau sode prisijaukinus prūdo varles, išmokius, kad man pateškenus pirštais per vandenį, jos atplauktų ir užliptų ant delno. Buvau prisijaukinus paukščių. Namie auginau kovą. Vaikystėj draugavau su širšėm, kol kartą paauglystėj mane sugėlė apie 20 širšių ir patekau į ligoninę, nes viskas užtino.
Nei atsimerkt, nei kvėpuot.
Nuo to laiko tikrai bijau širšių.
Miške prisiviliojau ir paglosčiau stirną. Buvau užtikus vilkiukų. Susitikom su lokiu akis į akį. Skaičiau, kad lokių Lietuvoj laisvėje nėra. Nu bet mačiau. Gal haliucinavau begrybaudama? Šernai manęs nebijo.
Aš Mauglis, aš druidas.
Mano svajonių profesija būtų baigus kokią tai biologiją dirbti su kokia nors nykstančia rūšimi. Ir atiduoti gyvenimą tai rūšiai. Stebėti juos, gaudyti, žymėti, rūpintis, veisti. Geriausia būtų kokia didelių žinduolių rūšis. Bet that's never gonna happen, nėra sveikatos gyventi kažkur kitur. Tai bent čia gaudau benamius kačiukus, išgydau, išprausiu ir dovanoju, kam tik prireikia.
sleep with a dog and rise full of fleas